Knygos
Romanai (1921)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo

Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo Su talentingo rašytojo Vytauto V. Landsbergio literatūra vaikams jau auga ne viena Lietuvos jaunoji karta. Netikėtos situacijos, komiški ir graudoki veikėjai, linksmas asociacijas sukeliantys jų vardai, gerumo ir vertybių pamokos – tai išskirtiniai ir nepakartojami šio autoriaus bruožai, patraukiantys skaitytoją, darantys jo kūrinius atpažįstamus ir labai savus.

Todėl atsivertęs leidyklos „Dominicus Lituanus“ išleistą Vytauto V. Landsbergio knygelę „Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“, jau antrąją apie šią heroję, skaitytojas atsiduria pažįstamoje terpėje: tarsi pro didinamąjį stiklą pažvelgęs į miško paklotę jis išvysta žvėrelių pasaulį, veikiantį pagal tuos pačius žmonių pasaulio dėsnius. Lyg pratęsdamas Hanso Kristiano Anderseno pasakos „Coliukė“ ir Keneto Greihemo apysakos „Vėjas gluosniuose“ tradiciją autorius nukelia mus tarp mažųjų žvėrelių – į jaukius pelytės Zitos ir jos tėvelių Petro ir Monikos namus po beržinėmis pliauskomis, kur kvepia daržovių koše ir mėlynių pyragu, o prie upės miglų apsupta ant vienos kojos stypso išmintingoji gervė Bernadeta. Pelytei Zitai atbėgus praustis, užsimezga pažintis, kuri vėliau taps lemtinga, nes knygos herojė susiduria su didžiąja savo gyvenimo mokytoja. Bet ligi kulminacijos dar toli, skaitytojo dar laukia daug įdomių pažinčių su kitais miško gyventojais: kirstukų šeimynėle, ešeriu Trubadūru, geniu Geniušu, briedžiu Vangogu... Globojant mažąjį kirstukėlį Aloyzą mūsų herojei Zitai nutinka daug įvairių nuotykių ir išbandymų, kurie yra tikros draugystės, išradingumo, narsos pamokos, pasakojamos šmaikščiai ir su humoru, todėl nenusibosta nei mažajam klausytojui, nei skaitančiam tėveliui ar mamytei. Bet visa tai nutinka ir kitose vaikiškose knygutėse. Tad kuo ši knygelė ypatinga?

Mano galva, knygelėje labai talentingai vaikui (o ir suaugusiam skaitytojui) atskleidžiamos ne tik kasdienės gyvenimo pamokos, bet ir amžinosios tiesos bei vertybės. Štai gervė Bernadeta moko pelytę... meditacijos! „Kiekvieną rytą, stovėdama ant vienos kojos, aš stebiu tekantį, marmantį upės vandenį. Prisimerkiu, apie nieką negalvoju, nieko neprisimenu, negirdžiu ir nematau – tik upės tėkmę. Netrukus žaismingas čiurlenimas užpildo mane visą: kaklą, sparnus, kojas, akis, mintis – ir aš nugrimztu į svajas. O tada mano galvoje ima tekėti viso pasaulio – upės, lietaus, žvaigždžių, pakrantės medžių, vėjo – mintys…“ Ši pamoka nuraminti mintis ir įsiklausyti, ką byloja pasaulis, kai su juo susilieji, susitapatini, pravers Zitutei ne kartą pakliuvus į bėdą. Bet smulkios bėdos – ne bėdos, kol neužgriūva didžioji katastrofa – šiukšlių uraganas, keliantis grėsmę visos žemės egzistencijai. Ir vėl nustembi pamatęs, kaip knygelės autorius moka vaikui suprantamomis priemonėmis atskleisti ekologines pasaulio problemas, parodyti, kaip visa yra susiję ir kokie grėsmingi gali būti trumparegiško, vartotojiško požiūrio į gamtą ir mūsų žemę padariniai. Pasaka nebūtų pasaka, jei pagrindiniai veikėjai – pelytė Zita ir jos globotinis mažasis kirstukas Aloyzas – nesusiruoštų gelbėti pasaulio. Kaip ir pasakose apie trečią brolį Joną, kuris yra aplinkinių požiūriu „kvailas“, t. y. tyros ir nesavanaudiškos širdies, pasaulį nuo katastrofos išgelbėti gali tik vaikiškos skaisčios sielos. Didžioji mokytoja gervė, stebuklingoji pasakų paukštė, skraidina pasaulio gelbėtojus į Himalajus pas Pasaulio Valdovą ir pasakoja kosmologinį mitą apie žmonių apsigyvenimą žemėje, apie gėrio ir blogio pradų atsiradimą, apie šviesiąją ir tamsiąja žmogiškųjų būtybių prigimtį ir amžiną jų kovą. Kaip ir labai pavykęs pasakojimas apie kiškučio Biručio sapną, kuriame nuovokesnis skaitytojas perpranta be galo suprantamai išdėstytą (vaikams!) advaita vedantos mokymą apie vienintelę tikrovę ir raiškos pasaulio iliuziją, taip ir mitas apie žvaigždžiažmogius padeda pažvelgti į žmogaus būties gelmes ir geriau suvokti dvilypę mūsų prigimtį. Bet narsiųjų keliautojų laukia išbandymai, ir su mitais neatsisveikiname. Čia ir kelionė tamsos karalystėje luotu per ugninį ežerą (dar viena graži sąsaja su Biblijos pasakojimais ir pasaulio mitologija), kuriame sudega nedori darbai, mintys ir prasižengimai – visa, kas nereikalinga, keliaujant pas Pasaulio Valdovą, ir gąsdinantys vaiduokliai, ir kopimas į viršukalnę, kurią pasiekia tik draugiški, nesiginčijantys, vienas kitam padedantys keliauninkai, išsaugoję ne tik vienybę, bet ir blaivias galvas, be „kvailų“ minčių ir liūdesio.

Ir štai knygelės kulminacija – pokalbis su Pasaulio Valdovu apie būties esmę, jos dėsnius ir galimybę gyventi darniai. Dabar knygynuose nemažai rasime literatūros, kuriose aprašytos amžinosios tiesos, dvasinė išmintis, pokalbiai su didžiaisiais mokytojais ar net pačiu Dievu. Bet juk knygelė ikimokyklinio amžiaus vaikams! Kaip autorius susidoros su tokiu uždaviniu? Reikia pripažinti, kad paties Vytauto V. Landsbergio erudicija, nuoširdumas ir, be abejo, pasakotojo talentas padeda kuo puikiausiai įveikti šią kliūtį.

Atsakydamas į knygelės veikėjų klausimą, kaip sutvarkytas nuostabus mūsų pasaulis, kad galėtume jame gyventi ilgai ir laimingai, autorius į Pasaulio Valdovo lūpas įdeda tokias didžias ir kartu paprastas, net mažam vaikui suprantamas tiesas: „Ką pasėsi, tą ir pjausi. Kas meilę sėja, tas meilę ir pjauna… Kas pyktį sėja, to derlius irgi bus pyktis… Tai svarbiausia šio nuostabaus pasaulio taisyklė: kaip šauksi, taip ir atsilieps…“ Priežasties ir pasekmės dėsnis, pasaulio vienovės principas, meilė artimui, Kūrėjui, mus supančiam pasauliui, visa apvalanti meilė – štai raktas gelbėti pasaulį. Mažųjų knygelės herojų širdelės tyros ir jie gerai įsidėmi Pasaulio Valdovo pamokas; jos tikriausiai turėtų sujaudinti ir mažųjų skaitytojų širdeles.

Vis dėlto nenorėčiau gąsdinti būsimųjų skaitytojų: nors knygelėje kalbama apie svarbiausius žmogaus būties klausimus, į kuriuos atsakymo dažnas ieškos dar ilgai, gal net iki gyvenimo galo, knygelė yra labai žaisminga, vaikiška, kupina neužgaulaus humoro, šmaikščių posakių, paaiškinimų, komiškų asociacijų (vien ko verti veikėjų vardai: karosas vardu Justinas, genys Geniušas, visažinė gervė Bernadeta...). O pati pelytė Zitutė man asocijavosi su mūsų šauniąja Zita Kelmickaite, kurios pilna visur ir kuri, neabejoju, jei reiktų, eitų gelbėti pasaulio... Bet tai jau humoras, nedrįsčiau teigti, jog toks buvo autoriaus sumanymas. Tiesiog perskaičius šį talentingai parašytą, skaidrų, gėriu alsuojantį, Vaidoto Žvirblio žaviai iliustruotą kūrinėlį, apima džiugesys ir kyla noras pokštauti.
2010-07-24
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Vaikams
Leidykla: Dominicus Lituanicus
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 110
Kodas: ISBN 9789955811169
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą