Kai uždanga plyšta: ezoterikos iššūkis krikščionybei

Išskirtinai ezoterika nesidomiu, todėl ši knyga nesukėlė tokio džiaugsmo, kaip, pvz., tos pačios vertėjos verstas „Vienuolis ir lama“ (išleista „Aidų“ leidykloje). Pavadinimas, matyt, apeliuoja į Evangelijos eilutę: „Šventyklos uždanga perplyšo pusiau“ (Lk 23, 45: apie tai užsimenama ir Mt 27, 51, ir Mk 15, 38). Uždanga čia, matyt, turėtų simbolizuoti anapusybės slėpinį. Kadangi Katalikų Bažnyčia pastaruoju dešimtmečiu Lietuvoje pastebimą susidomėjimą antgamtiniais reiškiniais vertina griežtai ir net katastrofiškai, stengiuosi mąstyti ta pačia linkme. Nors priimtinesnė atrodo G. Beresnevičiaus pozicija: „Vieną vakarą, ieškodamas kokio primityvesnio relakso, spaudinėjau televizoriaus jungiklį ir per kelias programas paeiliui įsklausiau astrologinių ištarmių ir interviu su burtininkėmis ir būrėjomis; nesakau, kad nebuvo įdomu, relaksas pavyko, daug juokiausi, bet vėliau susigėdęs supratau, kad, ko gero, kai kurie žmonės tokias laidas žiūri rimtu veidu ir pamaldžiai susikaupę. Ir kad tai, kas man, humanitarui, kelia sarkazmo priepuolius, dažnam piliečiui pakeičia religiją ar religingumą bei užpildo svarbias, bet klaikiai ištuštėjusias sielos vietas.

Ne be reikalo save apibūdinu kaip humanitarą, nes vienas dėsningumas man labai aiškus. Visokio plauko okultizmams ar parapsichologijoms humanitarai yra atsparūs. Savo aplinkoje nežinau nė vieno, rimtai linkusio į šitą darželį“. (Gintaras Beresnevičius, „Šiaurės Atėnai“, 1998-02-21).

Cituoju Beresnevičių neatsitiktinai: t. Joseph-Marie Verlindo knygos pristatyme buvo minima, jog ezoterikos verslu Lietuvoje statistiškai užsiima turintieji techninį išsilavinimą – net ir kalbinėje tikrovėje jiems daugmaž viskas aišku, tikslu, beveik matematiška. O ir pati, jei kada nugirstu tos rūšies diskursą, savo ausim įsitikinu – toks reiškinys kaip sąvokų subtilumas ir leksiniai terminų astralai jiems išvis neegzistuoja. Humanitarai, be abejo, nėra paskiepyti nuo natūralaus egzistencinio smalsumo – troškimo okultiniu būdu pažinti ar bent patirti anapusybę. Mus visus, net ir tikinčiuosius, turėtų kažkiek masinti dalykai, slypintys už transcentinės uždangos.

Knygos turinys nepasirodė labai tinkamas šiandieninei „gelbėjimosi nuo raganų“ situacijai. Na, jeigu knygą skaitys humanitarai, jie ras ten enciklopedinės informacijos, bet ar ji bus jiems naudinga? (Daug vaizdingiau apie masonus sužinojau iš Tolstojaus „Karo ir taikos“: ten Pjeras Bezuchovas itin įspūdingai buvo į tą ordiną inicijuojamas.) Keista pasirodė ir tai, jog autorius kalbasi pats su savimi (šv. Augustino auto-dialogavimo principas buvo kitas). Toliau pateikiama informacija, tačiau ji sausa ir be jokios vidinės dimensijos. Pristatomos pagrindinės ezoterikos kryptys, pasakojama jų istorija, apibūdinamos praktikos. Visa tai, labai norint, galima išsitraukti ir iš interneto. Trūksta esminio, aktualiausio akcento – pragmatiškų patarimų, kaip apsieiti su pakrikusios psichikos bičiuliais ar artimaisiais, įsuktais vadinamųjų kerų ir burtų. Arba kaip gintis nuo „dvasių“ intervencijos į jų kasdienybę. Ir kas tai apskritai yra.

Neabejoju, kad ši knyga reikalinga, bet vargu ar ją skaitys potencialus ezoterikos verslo klientas. Pati veikalo kalba orientuota į kiek aukštesnio išsilavinimo skaitytoją, ganėtinai vadovėlinė, kai kuriose vietose abejočiau dėl vertimo ir prancūziškos sintaksės tinkamumo lietuvių kalbai. Išvada tik viena - reikia, kad tokio pobūdžio knygą parašytų lietuvių autorius, adaptuodamas medžiagą pagal visuomenės poreikius. Tada bus paprasčiau ir priversti žmones ją skaityti. Parašytų normalia literatūrine kalba, be didelių teologinių ambicijų. Kaip kad kadais įvairias didaktines brošiūras rašė Motiejus Valančius. Autorius turėtų būti suinteresuotas mažai raštingos publikos švietimu, orientuotis į „parapsichologinių“ žurnalų skaitytojus ir sielos šarlatanų aukas.

Evangelijoje nepasakyta, kas gi įvyko, kai plyšo toji šventyklos uždanga. Man tai vienas mistiškiausių Evangelijos sakinių, toks nepaaiškintas, be jokių komentarų. Bet galvoju, kad gal ta uždanga simboliškai plyšo iš pykčio ir Dievo rūstybės. Juk žydai, kai kas nors juos papiktina, turi paprotį persiplėšti drabužius. 

-gk-