Juodųjų gulbių slėnis

„Juodųjų gulbių slėnis“ pasakoja apie trylikamečio Džeisono Teiloro gyvenimą 1982-1983-iais metais, urbanizacijos nepaliestoje Anglijos vietovėje, vadinamoje Juodųjų gulbių slėniu.

Tai romanas apie paauglį, bandantį surasti savo gyvenimo tikslą ir vietą mokykloje. Vaikinas sprendžia jam iškylančias problemas, susijusias su pripažinimu ir savigarba. Juk geriausias būdas nepasirodyti nevykėliu kitų akyse – nuspręsti ko nors siekti! Jo laukia nemažai išbandymų, nemažai vertingų pamokų, be to – pirmasis bučinys, bendraamžių pripažinimas ir susitikimas su nepaprastais žmonėmis. Bet gyvenimas jam iškrečia pokštą ir... sugriūva jo šeima.

Kūrinys „Juodųjų gulbių slėnis“ pasižymi ypatingu pasakojimo būdu. Džeisonas mokykloje yra labai uždaras, tarsi nepastebimas. Gėdydamasis savo mikčiojimo, jis bijo pasireikšti (jo manymu, mokykloje nėra nieko blogiau nei gauti pravardę, kuri persekiotų visą gyvenimą). Nenorėdamas parodyti savo „gėdos“, jis susilaiko nuo kalbėjimo apie tai, ko trokšta ir kas tiesiog veržte veržiasi iš jo širdies.

Jam pasiseka. Vaikinas atranda savyje rašytojo talentą, pradeda publikuoti eilėraščius gerai žinomuose žurnaluose, pasirašydamas „Elioto Bolivaro“ pseudonimu. Pagaliau atsitinka tai, ko Džeisonas labiausiai norėjo – jis pripažįstamas ir gerbiamas mokykloje. Tačiau tai nė kiek nepadėjo jo kasdieniame gyvenime...

Knyga „Juodųjų gulbių slėnis“ – tai puikus bendravimo psichologijos „vadovėlis“. Romane puikiai aprašytas Džeisono bendravimas su aplinkiniais, skirtingais žmonėmis – jis niekuomet nieko nelaikė prastesniais už save. Knyga pamoko gerų manierų ir tolerancijos, kurių vis labiau trūksta šiais laikais, ypač jaunimo tarpe.

Džeisonas susiduria ir su tokiomis problemomis, kaip žmonių padlaižiavimas. Atsiranda tokių, kurie, prisiskaitę jo poezijos, bando įrodyti, kad gyvena lygiai tokį patį gyvenimą kaip rašytojas. Tačiau berniukas suprato, kad kai kurie žmonės nėra tokie, kokiais kartais nori save parodyti.

Dar vienas sunkus išbandymas berniukui – nepranykti puikiosios sesers šešėlyje. Sesuo visur yra geriausia, nesvarbu ko imtųsi ir nesvarbu, kiek kartų tai būtų dariusi. Beje, kai kas minėjo, kad ir knygas ji rašo daug geriau. O ir šeimoje ne viskas klostosi puikiai – tėvai barasi, pasitaiko ir kitokių nesklandumų šeimynos gyvenime.

Kūrinys „Juodųjų gulbių slėnis“ pravers tiems, kurie dėl šeimyninių priežasčių bijo kažko siekti ir tiems, kurie per daug save spaudžia, įsivaizduodami turį vienokių ar kitokių „defektų“ – kitų akyse dažnai mažų ir iš tikrųjų net nereikšmingų. Knyga ir jos veikėjai išmokys nesigėdyti savo išskirtinių bruožų, suteiks norą kovoti už savo vietą po saule. Daugeliui ji patiks vien dėl savo išskirtinumo. Jau vien ko vertas faktas, jog pagrindinis knygos veikėjas yra berniukas – tokių knygų nėra daug! O net jei yra, jos nė iš tolo neprilygsta nuostabiajai „Juodųjų gulbių slėnio“ istorijai.

Nors „Juodųjų gulbių slėnis“ pasakoja apie paauglio gyvenimą, knyga yra skirta suaugusiems, pamiršusiems, kaip vis dėlto sunku būti paaugliu. Visas pasakojimas yra aprašytas trylikamečio akimis, todėl net nereikšmingiausi dalykai kartais gali būti per daug hiperbolizuoti. Neretai atrodo, kad į kai ką žiūrima per daug sentimentaliai, bet taip ir būna realiame gyvenime.

Patarčiau šią knygą ne tik perskaityti patiems, bet ir įteikti ją tėvams (žinoma, jei jums atrodo, kad jie jus supranta, tai nėra būtina). Manau, tikrai puiku į viską pažiūrėti kiek kitomis akimis. Tai knyga, kurios tikrai nenorėsite paleisti iš savo rankų, neužvertę paskutinio puslapio.