Juodas kvadratas

Kam paslaptis, kad visi romanai rašomi apie meilę? Ne išimtis ir Dalios Jazukevičiūtės „Juodas kvadratas“. Ir šis, jau antrasis, jos romanas – apie meilę. Apie tą, apie kurią tiek daug kalbame ir tiek pat mažai žinome.

Knygos pradžioje pagrindinei herojei Stellai tik septyniolika, pabaigoje – jos dukteriai jau gerokai daugiau nei septyniolika. Už begalinį nežemiškos meilės troškimą Stella žiauriai nulinčiuojama lemties. Ji lieka sumaitota, sutrypta, sužalota, praradusi viską, net vienintelį savo kūdikį. Bet valios jėga ir geismas gyventi neleidžia jai susinaikinti iki galo. Ir ji keliasi. Iš nieko. Iš pelenų, degėsių, iš skausmo. Ir sugeba tarsi visai netyčia, be pretenzijų į meno aukštumas, su niekuo nekonkuruodama, atverti savo dvasios gelmes ir savo išgyventą kančią įkūnyti kūryboje. Ji patiria tokią kūrybos malonę, kokią pajėgus dovanoti tik pats dangus. Stella patiria lipšnų pripažinimo palankumą ir net įnoringosios šlovės virpesius. Tik jai tos šlovės nereikia. Stella stengiasi parduoti savo kūrinius vien dėl to, kad išgelbėtų gyvybę brangiam žmogui.

Ši knyga – apie amžiną vyro ir moters nesusikalbėjimą ir amžiną vienas kito ilgesį. Joje nėra meilės „technikos“ mokymo ir saldžių tos „technikos“ aprašinėjimų. Ši knyga – ne vadovėlis „Kaip reikia teisingai mylėti“. Skaitytojas iš jos gurkštelės nesuterštos, nesumeluotos erotikos grožio ir laisvės.

Gal ne visi patikės, kad vargana, silpna mergaitė pati sugebėjo pakilti iš pelenų, bauginančių suicidinių grėsmių ir įsikūnyti kūryboje visa savo sielos didybe. Bet stiprieji, kuriems teko kristi ir vėl pakilti, šiame kūrinyje sutiks savo sielos dvynę – Stellą.

Priešingai nei debiutinio D. Jazukevičiūtės romano „Anarchistės išpažintis“ („Tyto alba“) herojė, Stella jau nestoja į vieną gretą su didžiaisiais maištininkais, kovojusiais už visos žmonijos laimę. Ji kovoja tik už vieno mylimo žmogaus gyvastį, tačiau paaiškėja, kad ir tokiai kovai reikia begalinio atsidavimo ir širdies liepsnos. „Juodo kvadrato“ intonacija ramesnė, švelnesnė nei maištingi „Anarchistės išpažinties“ monologai. Tačiau tai vis tiek D. Jazukevičiūtės knyga – ji kupina aistringo troškimo gyventi savą, niekieno neprimestą gyvenimą.

Neverta sukti galvos, ką šios knygos autorė yra pati išgyvenusi, o kas – tik jos vaizduotės vaisius. D. Jazukevičiūtė yra nuostabi mistifikatorė, jos kuriamos istorijos – ne faktų, o kažko daugiau už faktus ieškančios sielos istorijos.