Juoda tikėjimo naktis

Kaip rašo knygos autorius Christianas Feldmannas, „trumpas, iš pirmo žvilgsnio nepastebimas Teresės Marten gyvenimas yra pilnas didelių stebuklų“.

Teresė Marten gimė 1872 m. Ji buvo eilinė paauglė ir gyveno Alansono mieste Normandijoje. Jos keturios seserys tapo vienuolėmis. Seserys nepaprastai lepino jaunėlę ir „jai viskas gyvenime šypsojosi“.

Garbinga Matenų šeima buvo nepaprastai gyvybinga ir dora. Teresė augo aplinkui viską stebėdama su nuostaba. Ji pasižymėjo aštriu protu, tačiau mokykloje gerais rezultatais puikuotis negalėjo. Gal dėl atsargumo, ar pernelyg didelio nedrąsumo bendraujant su bendraamžėmis. Ateityje ketino tapti mokslininke. „Man atrodo, Teresė nori tapti mokslininke“, – sakė viena jos sesuo.

Pirmasis apreiškimas įvyko, kai Teresė išvydo besišypsančią Dievo Motiną. „Ir mano siela alpo iš laimės, kai dangus atsispindėjo mano akyse“. Ryšys su mama nebuvo pats švelniausias. „O kaip norėčiau, kad tu numirtum, mano mama“, – sakė ji, linkėdama motinai dangaus karalystės. Po mamos mirties, kuri mirė nuo krūties vėžio, Teresė jautė vien nerimą, liūdesį ir gyvenimo beprasmybę. Ji nenorėjo žaisti su lėlėmis, neskaitė, niekuo nesidomėjo. Jos nedomino judrūs žaidimai su vaikais. Ji dažnai atsiskirdavo ir užsidariusi svajodavo.

Šeimoje lepinama ir dievinama, mokykloje jautėsi blogai. Dažnai likdavo nuošalyje. Vaikai Teresės nesuprato, mokytojai – taip pat. Juk mokykloje nėra tėvo, kuris ją vadina „mažąja karaliene“, ir brangiųjų seserų, o be to, svetima aplinka jai trukdė susikaupti. Martenams būdingas pasislėpimas nuo pasaulio „už šventų sienų“, gal todėl Teresė vengė didesnio kontakto su išoriniu pasauliu, ir beveik neturėjo draugų.


Būdama šešiolikos metų, Teresė išvyko į vienuolyną, brt vienuole tapo daug vėliau. Devyniolikos – pirmieji laiko patikrinti įžadai, bet vis dar galėjo grįžti atgal...

„Mano siela panaši į dūžtantį laivelį, be šturmano atiduotą bangoms“, – taip ji rašė popiežiui Leonui, nenorėjusiam leisti šešiolikmetės į vienuolyną. Tačiau ji buvo labai atkakli ir toliau rašė popiežiui – „Šventasis tėve, jei pasakysite „taip“, tai visi pasakys „taip“. Jos tikslas vienuolyne buvo „atiduoti save, kad išlaisvintum kitus“. Šeimos klano emancipacija – visos seserys vienuolės, o vienuolyno viduje – jauniausioji Martenų duktė.


Pagaliau Teresės svajonė išsipildė, basųjų karmeličių vienuolyne ji pasiliko visą gyvenimą. 1888 m. pradeda užrašinėti savo mintis. Pateikusi paskutinius vienuoliškuosius įžadus, kelerius metus padeda mokytis novicijoms. Ji skaito paskaitas, rašo teologinėmis temomis, nors jos kūryba labai primityvi. Vienuolyne pasižymi tuo, kad pasirenka paprastumo ir kuklumo kelią. Taip pat ji rašė gražias eiles, piešė. Visi be išimties eilėraščiai bei užrašai yra skirti vienuolyno motinėlei, kuria Teresė žavėjosi, lyg savo motina.


Nešildomos celės, griežta drausmė bei prastos gyvenimo sąlygos daugelį vienuolių išsekindavo ir anksti nuvarydavo į kapus. Kas trečia vienuolė sirgo tuberkulioze. Ne išimtis ir Teresė. Tačiau ji rašė ir sunkiai sirgdama. Pagrindinis veikalas „Histoire d’une ame“ („Sielos istorija“, 1931 m. išversta J. Talmanto). Tai istorija apie ją pačią, apie ėjimą link Jėzaus ir pasiaukojimą.


Besibaigiant XX a., daugelis moterų jau buvo išsilavinusios ar pasiekusios mokslo aukštumų. Tuo tarpu Teresė gyveno tamsioje viduramžių celėje, būdama penkių klasių išsilavinimo. Ji atradinėjo tokias pat tikėjimo tiesas, kaip ir studentės universitetuose.

„Mane kankina gyvenimo tuštuma ir dangaus ilgesys“,– sakė ji. Anot jos, į tikėjimo šviesą reikia atrasti kelius per tamsų abejonių tunelį. Ji matė save tarsi tirštame rūke ir ėmė abejoti savo tikėjimo tvirtumu. Tikėjimas nėra savaime suprantamas dalykas.


Cituodama šventą Augustiną, Teresė pripažįsta, kad mirtis, kaip ir blogis, yra visiškas niekas. Ji trokšta po mirties atsidurti prie stalo su nusidėjėliais, kad galėtų padėti jiems atrasti Jėzų. Mini, kad mirusi padarys daug daugiau stebuklų, nei gyva būdama. Eilinės vienuolės Teresės nesuprato. Daugelis jų tyčiojosi klausdamos jau sunkiai sengančios, nuo ko ji mirs. Ši tvirtai atsakydavo: „mirsiu nuo mirties“.


Po mirties tikrosios seserys labai rūpinosi jos atminimu. Penki šimtai Teresės portretų buvo išsiuntinėti po visą pasaulį. Keli šimtai jos atvaizdų pasiekė tolimiausius pasaulio kraštus. Tuojau po mirties išleidžiami Teresės Marten užrašai. Mirus Teresei išsipildė visos jos pranašystės. Viena jų – „mirus padarysiu daugiau stebuklų, nei gyva būdama”. Įvyko daug išgijimų, stebuklingų religinių patyrimų, šimtai beviltiškų ligonių pakilo nuo lovų ir vežimėlių. Sakoma, kad stebuklingą galią turi devynių dienų Novena į šventą Kūdikėlio Teresę.


Kanonizuota 1925 m. Popiežiaus Pijaus XI, paskelbta šventąja misijų globėja. Ir dabar tikintieji gauna daug malonių iš savo mylimos šventosios, kurios stebuklai pasireiškia mistiniu "rožių lietumi"


Ar kas pažinojo šventą Teresę taip, kaip jos pačios šeima, kuri niekada neabejojo jos šventumu ir idėjomis? Mums šventoji paliko tik porą mokyklinių sąsiuvinių, kuriuose mintys apie Dievą. Teresė rašė apie meilę Jėzui, pagalbą artimiesiems, pasiaukojimą dėl kito žmogaus.

Įvairiuose religiniuose šaltiniuose ji dar vadinama Jėzaus išrinktąja. Daug įdomių faktų sužinosite perskaitę šį veikalą. Knyga verta dėmesio, bet reikia netingėti perskaityti nuo pradžios iki galo. Joje nerasite to, apie ką skaitėte „Vienos sielos istorijoje“, nebent biografinius faktus. Šios knygos pavadinimas atitinka turinį, tačiau perskaičius norisi jį keisti į „Juoda Teresės Marten tikėjimo naktis“, nes knyga graudi. Kadangi Teresės kelias į tikėjimą dažnai buvo lydimas nežinios, pasimetimo, ženklo iš dangaus laukimo. Kas skaitėte „Vienos sielos istoriją“ arba „Paskutiniai pokalbiai su švento Kūdikėlio Jėzaus Terese“, galite pajusti, kokias kančias kentė paprasta mergina ir didi šventoji, koks skausmingas jos ėjimas link savo sužadėtinio. Gal šventa Teresė išklausys ir mus?