Judo evangelija. Pagal Benjaminą Iskarijotą

Štai knyga, kuri sukels sąmyšį tarp tikinčiųjų arba atvers jų protus. Dauguma krikščionių jau 2000 metų tikėjo, kad Judas pardavė Jėzų už 30 sidabrinių ir vėliau pasikorė.

Rašytojas Džefris Arčeris teigia, jog viskas įvyko nebūtinai taip. Savo „Judo evangelijoje“ jis rašo, jog Judas tikrai pabučiavo Jėzų Getsemanės sode ir taip parodė, kuris tai žmogus. Tačiau šiuo gestu norėjo ne išduoti jį kaltintojams, o parodyti jį rašto aiškintojui, kuris, Judo supratimu, pagal prieš tai įvykusias derybas turėjo padėti apsaugoti Jėzų. Judas buvo išduotasis, o ne išdavikas.

Arčerio skepticizmu apie istorijos verdiktą Judui dalijasi knygos bendraautorius ir biblinis patarėjas, Naujojo Testamento teologas, profesorius Francis Molounis, Amerikos Katalikų universiteto mokyklos dekanas, buvęs Pontifiko Biblinio Instituto Romoje narys, o šiuo metu – Dano Boskos Saleziečių Tėvų Australijos arkivyskupas Melburne.

Molounis teigia, kad Arčerio pasakojimas yra mažai tikėtinas, tačiau nėra neįmanomas. Jų susitarimu, Molounis neturėjo leisti Arčeriui įterpti nieko istoriškai neįmanomo.

Viename radijo interviu Molounis teigė, kad jo darbo dalis buvo „pabandyti parodyti platesnei žmonių grupei, kaip veikia evangelija “.

Formaliai Evangelija pagal Judą buvo parašyta Benjamino Iskarijoto, įsivaizduojamo Judo sūnaus. Jis perša mintį, kad jo tėvo – krikščionių sąmonėje iki šiol išlikusio kaip parsidavėliškumo įsikūnijimas – vaizdinys buvo šiurkščiai iškreiptas.

Ši Evangelija tai paini intrigų, kurios nuvedė Jėzų prie kryžiaus, istorija. Joje vaizduojama daug emocijų, patirtų paskutiniosiomis Jėzaus gyvenimo dienomis. Arčerio pasakojime po nukryžiavimo Judas prisijungė prie esenų, asketiškos žydų bendruomenės, gyvenančios dykumoje, kol galiausiai romėnai jį nukryžiavo. Vėlgi, pasak Molounio, mažai tikėtina, tačiau nėra neįmanoma.

Molounis suteikia šiai knygai tikroviškumo. Nuolatiniai Arčerio skaitytojai nesulauks iš jos to, ko tikėjosi, kadangi ji visiškai „nearčeriška“. Tačiau jie, kartu su kitais skaitytojais, galėtų manyti, jog Arčeris, praktikuojantis anglikonas, Lordų rūmų narys ir Jos Didenybės kalėjimų valdytojas, susitapatina su Judu kaip tas, kuris buvo klaidingai suprastas.

Skaitytojai, kurie domisi biblijiniu mokslu, bus sužavėti teksto dalių, prie kurių aiškiai prisidėjo Molounis bei jo 5000 žodžių paaiškinimais. Šios dalys, bent jau man, kur kas geriau nušvietė situaciją nei Arčerio versija apie Judą.

Tie, kuriems patinka savo religiją suprasti paprastai, gali likti nepatenkinti žodyno pastabomis, kur kvestionuojami Evangelijos stebuklai, pavyzdžiui, vandens pavertimas vynu ar Jėzaus pasivaikščiojimas vandens paviršiumi.

„Kai ankstyvieji krikščionys pradėjo pripažinti ir suprasti, kad prisikėlęs Jėzus buvo Kristus, Dievo Sūnus, jie leido į pasakojimus apie Jėzų įrašyti tokius įvykius, kurie rodė, kad ne tik Viešpats yra Izraelio Dievas, bet ir Jėzus buvo jūrų valdovas ir gamtos šeimininkas“, taip teigiama XXXVIII pastaboje.

Žodyne taip pat pažymima, kad „apie Judo mirtį nieko nėra parašyta nei Morkaus, Luko ar Jono evangelijose. Tik Matas vaizduoja Judą kaip žydą, kurio neatleistiną išdavystės nuodėmę sekė kita nuodėmė – savižudybės.

„Kai tampa aišku, kokią įtaką Senojo Testamento tekstai turėjo Matui (Mt 27, 9-10 ir t.t.) panašu, kad Mato apsakojimas apie Judo savižudybę yra tik pastangos dar labiau juodinti jo vardą Senojo Testamento pranašysčių šviesoje, nors iš tikrųjų to nebuvo“.

Taigi, krikščionys gali dėkoti Arčerio ir Molounio avantiūrai paviešinti teologinį mokslą. Molounis pasiekė savo tikslą. Nėra aišku, ar ir Arčeriui tai pavyko.