Izola

Isabel Abedi „Izola“ buvo knyga, kurią aš sąmoningai įsidėjau į kuprinę keliaujant į svečius. Knygoje sudomino ne pavadinimas ir net ne autorė, o iš pirmo žvilgsnio į akis ne(!)krintantis viršelis. Niekada nemėgau knygų į kurias pažiūrėjus pradedi kažko laukti, o „Izola“ tapo šiokia tokia paslaptimi, kurioje nieko nesitikėjau atrasti, bet atradau.

Iš pat pradžių kūrinys gali pasirodyti kaip kažkada matytų realybės šou „Robinzonai“, „Išlikimas“ ir žaidimų „jei važiuotum į negyvenamąją salą, ką pasiimtum su savimi“ mišinys. Taigi, dvylika jaunuolių (šeši berniukai ir šešios mergaitės) yra išrenkami būsimam vokiečių režisieriaus Kvinto Tempelhofo filmui, kuris bus filmuojamas apleistoje Brazilijos saloje Izola. Kiekvienam dalyviui leidžiama pasiimti tris kuo keistesnius daiktus ir susigalvoti, kaip prisistatys saloje (tikrojo vardo vartoti negalima).

Pradėjusi skaityti šiek tiek sumišau – tai čia realybės šou ar filmas, bet tai tik sužadino mano norą skaityti šią knygą. Sužinojusi kiekvieno veikėjo šou vardą ir imamus daiktus ilgai galvojau „kodėl būtent tai“, tačiau ir tai supratau labiau gilindamasi į knygą. Atvykus į salą jaunuoliai sužino „žaidimo“ taisykles. Vienas iš jų turi būti žudikas, o visi kiti - aukos. Ir čia pasireiškė mano ciniška prigimtis — pamaniau, kad tai bus, tiesiai šviesiai tariant, nesąmonė. Bet kiek klydau.

Nors žudikas buvo vienas iš jų, niekas tiksliai nežinojo kuris, o kaltinti galėjo beveik kiekvieną. Gi dauguma iš jų yra tikri aktoriai, tai apsimesti nekaltais jiems yra tas pats kaip atimti iš vaiko saldainį. Tačiau saloje dėl tos kankinančios nežinomybės kyla įtampą, kurią pajunta ir skaitytojas. Isabel Abedi aprašė kiekvieno pojūčius taip, kad neilgai trukus pradedi jaustis vienas iš tų dvylikos jaunuolių. Prisiskaičius kiekvieno įtarinėjimus pradedi įtemptai galvoti „tai kuris gi iš jų yra žudikas?“

Negalima pamiršti ir to, kad čia (kaip ir kiekviename realybės šou) užsimezga mažiukai romanai. Bet nuolat jausdami į save įsmeigtas kameras jaunieji įsimylėjėliai ne iš karto drįsta parodyti savo jausmus. O progų tikrai atsiranda. Ir ne viena. Tačiau meilė nugali visus sunkumus. Taip pat knygoje nuskamba nuostabi frazė: nebūtina pažinti žmogų, kad jį įsimylėtum. Meilė yra kai kas, ko negali paveikti. Tačiau koks romanas būtų be meilės trikampio? Kaip režisierius įsimyli daug už save jaunesnę dalyvę Verą ir su pykčiu apžiūri kiekvieną Solo rodomą dėmesio ženklą.

Taip pat yra minima ypatinga Veros vaikystė ir tvirtas požiūris į tai, kodėl ji yra čia. Ši dalyvė nėra iš tų, kurie nori tapti įžymūs, gauti didelį honorarą, ji tenori sulaukti saloje pilnametystės ir grįžus išspręsti savo problemas.

„Izola“ - tai knyga, kuri pagreitino mano kelionę traukiniu ir padarė ją tikrai nepamirštama. O ir kitų keleivių akys ne kartą krypo į mano vartomų puslapių pusę. Beje, knyga yra ganėtinai universali. Ji patiks tiems kas mėgsta prikaustančius romanus, kvapą gniaužiančius trilerius ir psichologinius žaidimus. „Izola“ tikrai verta kiekvieno jaunuolio dėmesio.