Išnykę

Juokais sakoma, kad norint kūrinį pradėti linksmai, jame neturėtų būti suaugusiųjų. Rašytojas Maiklas Grantas (Michael Grant) suprato šį patarimą pažodžiui. Kūrinio „Išnykę“ veiksmo vieta – pietų Kalifornija. Čia staiga dingsta visi, vyresni nei 14-os metų žmonės: mokytojai iš mokyklų, vairuotojai iš automobilių, tėvai iš namų – absoliučiai visi. Šie pirmi puslapiai yra tiesiog nuostabūs, jie tarytum išvaduoja ir leidžia pagalvoti „kas būtų, jei...“. Vaikai išgąsta tik tuomet, kai suvokia, jog nebeveikia nei internetas, nei mobilusis ryšys.

Pasirodo, kad nedidelį Perdido pakrantės miestelį juosia keista siena, skirianti miestelį nuo išorinio pasaulio. Semas Templetonas ir jo draugai – Astrida, Kvinas ir Edilio – apsiima susitvarkyti su atsiradusia anarchija ir chaosu. Miela mergina, vadinama „mama Mere“, imasi darbo mokyklos ligoninėje. Berniukas Albertas iš naujo atidaro „McDonald's“ restoranėlį. Tuomet pasirodo brigada iš Koutso pensiono – jų lyderis, charizmatiškasis Keinas, pasivadina naujuoju miesto valdovu. Jis perima valdžią į savo rankas. Žinoma, tai neigiamas veikėjas, tad kova tarp Semo ir Keino, gėrio ir blogio, yra neišvengiama. 

Tačiau romanas „Išnykę“ nėra apie socialinę tvarką – ji vaikams ir paaugliams ne itin rūpi. Maiklas Grantas užduoda klausimą: „Kas gali atbaidyti berniūkščius nuo „PlayStation“ ir „Xbox“ kompiuterių?“ Jo atsakymas – ir taip mano ne tik jis: realybė, dar įspūdingesnė už žaidimuose pavaizduotą pasaulį. Drąsiai galiu teigti, jog jam pavyko tokį sukurti. Čia daug veiksmo, vaikai įgyja supergalių (mirties spinduliai, karštos rankos, telekinezė, nematomumas ir kt.), jie mutuoja. Smurto šiame kūrinyje tikrai netrūksta. Įdomu ir tai, kad Keinas ir Semas pasirodo esantys broliai dvyniai ir netrukus jiems sukaks penkiolika –  tad ir jie gali išnykti. Tokių netikėtų posūkių čia esama ne vienas. 

Toks „žaidybinis“ kūrinys turi ir savų minusų. Pagrindinis – padriki vaikų motyvai: jie net patys nežino, ko nori. Kai kurie dialogai aiškiai nukopijuoti iš amerikietiškų kino juostų. Kartais siužetas neturi nuoseklios logikos ir autentiškumo. Kaip ir kompiuteriniame žaidime, ryšys su realybe čia itin ribotas. Bet kartu – čia labai linksma ir įdomu. 

Apibendrinant galėčiau pasakyti, kad tai išties savotiškai įdomus kūrinys. Vieni jį peiks, kiti įsimylės (ir tikriausiai čiups į rankas antrąją ciklo dalį „Alkis“). Rašytojas privertė mane susimąstyti apie tai, ar tikrai vaikai norėtų, kad staiga pradingtų jų tėvai. Kažin, ar ši laisvė išeitų jiems į naudą. Rekomenduoju perskaityti šį kūrinį lakią fantaziją turintiems paaugliams berniukams. Keturi iš penkių balų.