Išliekanti lyrika

Knygą sudaro 1991–2002 metais rašyti straipsniai. Juose pristatoma XX amžiaus lietuvių poezija literatūros tradicijos ir literatūros raidos požiūriu. Dėmesys skiriamas keliems laikotarpiams: IV dešimtmečio neoromantikų kūrybai (Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis); katastrofų laiko poetams (Bronius Krivickas, Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas), sovietinio laikotarpio pabaigoje subrendusiai jaunųjų poetų kartai (Antanas A. Jonynas, Gintaras Patackas, Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Vladas Braziūnas ir kt.). Susitelkiama ties pasaulėvokos ir epochos sąsaja, poetikos kaita., modernėjimo žingsniais.

Straipsniai dviejų modelių: apžvalginiai ir analitiniai. Pastaruosiuose gilinamasi į konkretaus autoriaus meninį pasaulį. Laikomasi pagrindinių kultūrinio istorinio metodo bei imanentinės kūrinio analizės principų, taikoma hermeneutinė skaitymo perspektyva.

Studijoje lietuvių poezijos modernėjimo procesas sekamas tarsi iš vidaus. Lyrinio eilėraščio kaitai sekti „aš“ figūra viena svarbiausių; nuo jos kaitos priklauso eilėraščio struktūros pokyčiai. Šios idėjos vedama knygos autorė įdėmiai žvelgia į „aš“ pasirodymo būdą, lyrinės išpažinties pobūdį, stebi kalbėtojo kaukes ir vaidmenis. Svarbi pasirodo — ir kaip tik šioje paradigmoje paaiškintina — stiprėjanti lyrikos savirefleksija, užklausianti apie išpažinties tikrumą ir melą, meno ir gyvenimo santykį.

„Aš“ figūrą svarbu stebėti ir pasaulėžiūros, pasaulėjautos, idėjų istorijos atžvilgiu, — „aš“ figūra poetiniu būdu transliuoja XX a. meno, filosofijos ir kultūros laikysenas, atliepia modernizme besikaitaliojančias mintis apie silpną ir stiprų žmogų, dėmesio slinktį nuo kosmoso sandaros, metafizikos — į žmogaus vidinį pasaulį, psichikos niuansus, socialinius reiškinius. Ypač ji atliepia fenomenologines filosofijos pozicijas, sustiprinusias dėmesį asmeniui, subjektui, jo sąmonei, percepcijos galiai, atminčiai ir kt.

Fenomenologinė pozicija yra labai arti „gyvenimo filosofijos“ (ir vėliau iš jos kilusios egzistencinės filosofijos), postulavusios mąstymą apie žmogaus gyvenimą, jo ontologinius pagrindus ne sisteminės filosofijos vagoje, o išgyvenimo būdu, iš gyvenimo konkretybės, — filosofavimą iš asmens patirties. „Gyvenimo filosofija“, atsisakiusi spekuliatyvaus mąstymo, prisiima gyvenimo patirties, jutimiškumo, socialumo refleksiją. Naujųjų laikų „gyvenimo filosofija“ siejasi su sistemine filosofija, sociologija, antropologija, civilizacijų teorija, kultūros filosofija, lyčių teorija, psichoanalize. Tikruoju objektu, gyvu filosofavimo šaltiniu tampa šiuolaikinio žmogaus gyvenimas — jo mąstymas apie laimę, likimą, meilę, madas, visuomenę ir kt.

Per ryškią „aš“ figūrą vykstanti modernaus eilėraščio struktūros kaita yra svarbus šios idėjos parametras. Lietuvių moderniam eilėraščiui „aš“ figūra buvo itin reikalinga: poetinis išsisakymas skleidėsi ne tik „arti gyvenimo“, bet ir gyvenimą apmąstančių filosofijų lauke; jas savitai išreiškė. Sąsaja su „gyvenimo filosofija" ypač atsekama ketvirtojo dešimtmečio poetų pasaulėjautoje. Si sąsaja — knygos leitmotyvas. „Gyvenimo filosofijos“ laukas motyvuoja ir „iš-gyvenimo“ žanrą, ir jį reprezentuojančią ryškią „aš" figūrą.

Knygoje analizuojama ir vertinama modernioji lietuvių poezija dėmesį sutelkiant į vidines poezijos struktūras ir jų kaitą, daugiausia XX a. ketvirtojo dešimtmečio poetų kūrybą bei šiuolaikinę lyriką.