Ir niekad vėlai

Roberto Keturakio eilėraščių knyga „Ir niekad vėlai“ – daugiaplanis kūrinys. Bendravimo su amžinybe akivaizdoje poetas, pasiekęs gyvenimo ir kūrybos brandą, fatališkai tiesus. Jautriai atsiveria asmenybė, apmąstomas gyvenimas: „kaip nuostabiai / degė per naktį laužas / kaip žaismingai / viskas virto pilkais pelenais“ (p. 189). Tai viena jautriausių poezijos temų, ryškinanti tautos pasaulėjautą, žmogaus būties vidinį ritmą. Tai galima aptikti ir liaudies dainose, sakmėse.

„Ir niekad vėlai“ pačiu pavadinimu išsiveržia iš griežtos logikos rėmų. Padvelkia likimo nuojauta. Pasak literatūrologės Laimutės Tidikytės, skaudus žmogaus likimas – itin svarbus kūrėjui, o pasikeitęs požiūris į žmogų suartina literatūrą su filosofija.

Keturakio fenomenas – filosofinė minties erdvė

Vos pradėjęs skaityti Keturakio eilėraščius pajunti, jog tai nebus paprastas bendravimas su tekstu. Čia neužtenka vien skaityti, jausti, suvokti, dar reikia kūrinyje pastebėti ir kitą pasaulį, nes „Čia teisūs vien sparnai! O visa kita melas, / net ir šventovėm virtęs idealas“ (p. 203). Gyvenimo išminties atvėrimai įgalina suprasti tai, ką verta bandyti suprasti. Kasdieniškiems gyvenimo reiškiniams suteikiama sudėtinga filosofinė prasmė. Kad išgirstum ir suvoktum tai, kas nužymėta, tačiau neišsakyta, reikia gilintis į prigimtinę pasaulėjautą, į Rytų filosofiją.

Sąlytis su civilizacijos ištakomis, iš Ten sklindančia didžiąja išmintim – indoeuropietiškas paveldas, lyg tūkstantmečių atgarsis Keturakio eilėraščiuose: „Ramybė, sutinkanti / po medžių ir žolių šaknimis, / yra didelė ir viltinga kaip prisikėlimas“ (p. 121). Tai saviti eilėraščio „Užmirštojo neaplanko ramybė“ žodžiai. Kūrinyje – realaus gyvenimo atspindys, o fragmentas išryškina prasmės atgarsių („Viskas pasaulyje gimsta iš buvimo, buvimas iš nebuvimo gimsta“, Laodzi), kurį palydi mintis lyg reinkarnacija: „kai glaudė mus vien paprastas buvimas – / sutapt su lapų ošimu / ir su šešėlių šnaresiu šiltoj žolėj“ (p. 126). Slėpiningumas, rimtis ir kosminės erdvės, gelmės labiausiai ir skiria Keturakį nuo įprastinio mintijimo. Tokia pasaulėjauta bei Rytų filosofija – „Tuščiausią tuštumą pasiekti, nebylią rimtį išlaikyti dera“ (Laodzi) – atveria subtiliausius asmenybės sąmonės sluoksnius, kartu suaktyvina mąstymą, padeda pačiam išvysti amžinybės tvykstelėjimą, esminį žmogaus ir pasaulio ryšį: „Vėjas atplėšia langą ir per lietų teškendamas kelia / tave iš miegų, kad per amžius nebūt negalėtum – „(p. 125).

Keturakis per savąjį Aš išreiškia nacionalinį rytietišką intelektą, sąmonės ir būties nenutrūkstamą kūrybinį vyksmą: „Amžių glūdumoje taip buvo niekuomet nepasibaigs“ (Laodzi). Baltiškoji pasaulėjauta savo prigimtimi artima rytietiškajai. Lietuviui būdingas „pasyvumas“ ir „intuityvumas“ (o ne vakarietiškas „aktyvumas“) primena tautos autochtonų ryšį su protėvyne. Žmogus atsiveria per asmeninį, per išorinį pavidalą buitinėje aplinkoje, kuri suteikia prasmę ir ypatingą santykį su vidumi, su širdies pulsavimu.

Gamtos ir pasaulėjautos vaizdų žėrėjimas

Gamtoje kaip pasakų rūmuose: „Tik pabandyk įeiti į menę, kur perlamutrinis vidus, / kur amžinai apsigyveno / ošimas, vėjas ir lietus“ (p. 36). Tapybiška gamtos vaizdinių kalba tampa jos pagerbimo aktu. „Kriauklelėje“ atsiveria jos vidinis grožis: „dvi krištolinės pusės / su rūmais debesų puikiai“". Gamta itin stipriai prijaukina žmogų prie šio pasaulio. Gamtos didybė veikia žmogaus pasaulėjautą ir padeda įsijausti į būties aplinką.

Keturakio poetikoje gamta atsiskleidžia keliomis plotmėmis. Vaikystėje ji – graži ir aikštinga: audros akivaizdoje „Net šnypštė lapai, stengdamies nutrūkti / nuo vėjo supamų šakų, o bandą / juodų (nelyg šešėliai medžių) debesų / vis ginė vakaras į laidarus nakties“, bet suaugusieji to lyg nemato. „Ir pagalvojo vaikas: jie akli...“ (p. 116). Pakilus į poezijos dramblio kaulo bokštą, gamta suaugusiam kitokia: joje yra artimieji, yra trapus žmogaus likimas. Esatis susisieja su atmintim, kas užmirštama – to nelieka nei dabar, nei niekada. Laiko akmenyje įspaustas asmenybės ženklas, ir „šnabždantys šešėliai laipios po medžius, / viliodami slėpynių kylantį mėnulį“ (p. 168). Nerimo pulsavimas artimųjų aplinkoje (eilėraštyje seseriai Joanai) – it ritualas. Atgyja jautrus vaikystės regėjimas. „Nuslysta žemėn sruoga kruvina / vaikystės gailesčio“ (p. 21), bet prie atminties aukuro susirenka esantys ir buvusieji: „Ir ūžia krosnis tartum avilys“. Iki skausmo jautru, nes „už stalo vien šešėliai tų, / kuriais tikėjai vasaros metu“ (p. 49). O atgarsio pasaulėjauta it kraujas liejasi iš juodo ir gilaus rėžio prisiminimų aukos širdyje.

Gamta nuolat keičiasi: „o ten jūra audrota – keitimas / formų spalvų / pastovumo apgaulės“ (p. 129). Čia galime regėti, girdėti, jausti ryšį su Visata: „Visatos paslaptys žvaigždėtos, / tyla, žydru pavirtus varpeliu, / ir vėjai keturi, ir upių žingsnis lėtas“ (p. 176). Taigi keturi metų laikai – lyg samsara (skr. „persikūnijimas“): amžinas gimimų, senėjimų, mirčių ir atgimimų ratas. „Visa, kas yra Visatoje, želia ir tarpsta, aš tai stebėdamas regiu pasikartojimą“ (Laodzi).

Pavasaris ir Maironio lyra

Švelnus ir įkvepiantis pavasaris Keturakio poezijoje prasideda, „kai vėjas balandžio / jau kvepia skylančiu pumpuru / ir šakos pradeda puoštis žalsvo šilko rūku“. Nors tuo metu nuo stogų dar laša vėsa, bet „vyturio balsas / nusidabruoja erdves ir aidas / skamba tauriu sidabru // Akys regi kalvas ir mėlyną priešaušrio stulpą“ (p. 63). O poetai ne veltui pluša, nes „Viršum Pilies kur zodiakai žyra / dar vėjas dūzgina Maironio lyrą“ (p. 156).

Per pavasario kulminaciją – didįjį gamtos žaismą – pasirodo „baltieji laiptai debesynuos / apkritę žiedlapių migla“ (p. 30).

Pavasaris, šviesa, pradžia. „Bet kiek tenai tobulumo / kiek neišmatuojamos didybės / šviesos / krintančios nuo Angelo veido“ (p. 193).

Vasara su Mindaugo karūna

Tas puikusis metų laikas, kada „pirštai ne gintarus žarsto / jūros pakrantėj – ar atsimeni meilę – tada?“ (p. 39). Poetas įsijaučia į vasaros nakties žavesį: „Man ramu apie kregždę užmigusią / galvot ir matyt, kaip sparnais / slysta skrydžio spalva užsilikusi / po šiltais nakties pelenais“ (p. 90). Giesmėje ramybei „Tenai „nurimk“ – "nelyg gipsu šviečia stovylos / ir paukščiai audžiantys šiltoj mėlynėj tylą“ (p. 102).

Prasiveržti per istoriją supantį oficialųjį luobą įmanoma, kai siekiama, kad kalbėjimas būtų papildytas ir tuo, ką galvoju. Ateina laikas, kada slegiantys „eilėraščių koraliniai rifai, apkaustę muzikalias krūtines“ (p. 41), tampa nebepatikimi. Regėjimo lauke blyksteli krašto praeities puslapis. Pokalbis su karaliaus Mindaugo karūna naujai atveria žmogų istorinės didybės akivaizdoje. Vis daugiau orumo, širdingo jausmo ir pagarbos. Epitetai su karūna padvelkia vakaro geltonų liepžiedžių kvapu, karūna puikuojasi karaliaus nuskinamu žiedu. Išskirtinumo akimirką regimi už karūnos slypintys pavojai, tariama simbolio ir priedermės apginti žemę prieštara, nors šie dalykai neatsiejami. Tautinei pasaulėjautai Mindaugo karūna yra pats ryškiausias mūsų valstybės ir pilietinio orumo ženklas. Lietuvos karalius karūnos niekada nenusiėmė, ji amžiais puošia ir garsina Lietuvą: „Kiek daug ženklų – įspėt tave, kad tu taip pat – tik įspėjimas / net ir tada, kada atrodys, / jog indas dūžtantis – ne tu!“ (p. 35).

Ruduo ir istorinė strategija

Ateina laikas, kada „Užvėrėm duris ir praradom / viržių kvapą jaunuos beržynuos / debesį apkraštuotą / saulėlydžio auksu vaiskiu“ (p. 111). Tai momentas, kada poeto siela pajaučia būties trapumą. Gamta ir Aš, ruduo ir likimas susisieja lemtim: „Vieną rudenį beržas iš būsimo laiko mums metė / vieną auksinį lapelį, bet, pasirodo – ne man“ (p. 210). Tai laikas, kada „rugsėjis aukso negaili / nei prasmei nei beprasmybei“ (p. 129).

Sugretinti karaliaus Mindaugo ir Vorsklos tematikos eilėraščiai lyg rodo didžiųjų asmenybių psichologiją, Mindaugo ir Vytauto kovų taktiką. Prie Vorsklos Vytautas net neketino sprukti nuo pranašesnio azijatiško Tamerlano gniaužtų – „pasprukt ir savyje užgniaužt / mirties šešėlį, griūvantį ant Dainavos ir Žemaitijos, Sūduvos ir Žemgalos“. Ir liko laukinės stepės druskožemis įkaitęs nuo kraujo margas akstis, „o jos siūbuojančiam gale / juoduoja varnas, valantis į medį kruviną / dar kruvinesnį snapą – – – / „Ir šimtmečiais keliaus, vis pakartojantys: tai nesuprantama!“ Ir jau niekas neužstos nuo priešiškų jėgų įsigalėjimo. Ir Mindaugo ryžtas, ištvermė bei išmintis – prieš klastą, prieš didesnę jėgą. Juk Mindaugas du kartus traukėsi – nuo Embutės ir nuo Cėsių, bet paskui atėjo didžios pergalės. Išmintis, o ne ambicijos iškėlė Lietuvą, o karalius Mindaugas prilygo Aleksandrui Makedoniečiui, kuris įrodė, jog kiekviena strategija yra vertinga tik tada, kai ją įmanoma įgyvendinti.

Rudens girioje ir paslapčių daug: „vienoda mėnulio šviesa / juodai išraižo visą dygią kompoziciją / – ten niekas nesislepia, o gal slepias – kas žino...“. Galbūt „rudens klevų ugnis, įspėjanti, kad slenka / apnuoginanti brutali jėga“ (p. 127), nes tolumoje „Užsimerkia beržai prieš šerkšnotą viduržiemio miegą / supa juos vėjas išbudint paukščius bijos / Tylos slegiama dvasia nerimauja ir siekia / vaivorinės tėkmės ir vasaros šėlsmo“ (p. 122).

Žiemos kosminė valia ir gyvenimo vaizdinys

Žiema – gyvybės apmirimas ir vaiduokliškoje nakties tyloje dviprasmybės kaukė įkyri: „Ateina metas kai šalta bus beržams – / tiems sniego broliams stovintiems auksiniuos / vasarvidžio vidudienių prisiminimuos“ (p. 89). Ir tada, kai būna nejaukiai šalta, vis tiek „Žėri už langų iškeltas / žvaigždynas gruodžio tarp šarmos gėlių“, o „Snieguotoj įlankoj, už švendrių ir ledųjų, / įšalęs luotas kupinas žėručio sniego“ (p. 46). Fatališkas gamtos ir žmogaus likimo dvelksmas – „pūgos ūkimas, vėjo sūkuriai / ir skundas iškankintų medžių / erdvėj“ (p. 179) – susisieja su gyvenimo virsmu, poetas jautriai suvaitoja: „Ne – ne širdį – ne sielą – kažką skauda labai / mielieji jūs mano – mielieji“ (p. 124). Mintys ir gamtos vaizdai susilieja ir suskamba aukščiausia būties gaida, aprėpia Visatą, o paprastas žingsnis ir gyvybės augimas aukštyn kaip skaidrus ilgesys „supasi beržo viršūnėje / nesutilpęs visatoj“ (p. 130). Sąmonė apvainikuoja kerinčios gamtos išmintį.

Rūkas suvokiamas kaip žmogaus ir Visatos gyvybinė energija. Per rūką susisieja dangus ir žemė, viršus ir apačia. Tai, kas kyla nuo žemės į dangų, tarytum įkūnija žmones ir dvasias, jutiminę ir antjutiminę, gyvąją ir negyvąją būtį. Tai arba kamuoliniai debesys, arba baltiška ryto migla, kurioje laumės audžia drobes. Rūkas senojoje kinų piktogramoje (qi) pavaizduotas trimis horizontaliais brūkšniais – pasaulėžiūros kvintesencija, atskleidžiančia gyvybingumą, harmoningumą ir natūralumą. Kiekvienas pažinimas ar ženklas kyla iš nežinojimo, iš didžiosios tuštumos. Ten, kur yra gyvybinė energija, ten – gyvybė. Dao įdaiktina ir įdvasina daiktus, suteikdamas jiems gyvenimą ir unikalumą. Gal intuicija sako, jog toji gyvybinė energija semantiškai atliepia mūsų žodžius – kilti, kibirkštis, kiaušinis, kiemas, kibiras, kielė, kiras. Juk Keturakio kūrybos akiratis nesiriboja vienu kuriuo nors požiūriu. Jis drįsta pažvelgti į užratį taip, kaip į jį žvelgė protėviai: „Štai blunkanti žvaigždė, štai spindulio skonis“ (p. 113). Rūstėjant, kai dingsta baimė, kai akis spigina „tamsesnė už visas tamsas tamsa“ (p. 81), mintis dar stveriasi už „bičiulio vedlio pranokėjo“: „kažkuo neseniai aš tikėjau – / primink, jei tikėti svarbu!“ (p. 53).

Įkopus į kūrybos viršukalnę, pasirodo visas tolimo horizonto ratas. Fatališka: už jo atsiveria Didžioji tuštuma. Tik įtarimai, tik nuojautos. Ir niekas nieko nepasakys. „Tamsios miglos, bet jose yra regėjimas, tirštos ūkanos, bet jose yra tikrovė“ (Laodzi). Rytietiška pajauta padvelkia pavasariniu saulės sugrįžimu: „saulė grįžta daug anksčiau į sielą / negu į žemę. Vėliai įvairiais / stebuklais vedina sugrįš pasaulio Pieva“ (p. 147). Racionaliu vakarietišku požiūriu tai – tik mąstymas apie saulės sugrįžimą, rytiečiai žmogaus ir gamtos vienovę, sąmonę ir būtį suvokia kaip nenutrūkstamą kūrybos procesą.

Perskeltame likimo slenkstyje – jau ne atodūsis, o atgimimą skelbianti baltų autentikos žymė: „Čia toji šalis, kur Praamžio paskirta vieta“ (p. 154). Tačiau poetas konstatuoja: „Dar sakom Žemyna, bet už dantų kas kartą / užkliūna tikai žiauberė suplėkusi duonikės“ (p. 74). Tai vis baltų kultūros paveldo ženklas. Tokių ženklų daug. Jais garsusis semiotikas A.J.Greimas rėmėsi kaip kultūros vertybe, kultūrinio gyvenimo forma, jie „ne individo, jo proto išradingumo rezultatas, o organiška tautos nuosavybė, jos specifinio genijaus išraiška“. Nors poetas su širdgėla pripažįsta: „Pradėjom prarasti tiek daug“, kad gali likti vien šešėlis.

Kartais, aušrai artėjant atsibudęs iš sapno, dar pajunti, jog „kažkas kaupia jėgas ir milžinu nori pavirsti, / bet žolės supančioja kojas, o dulkės gesina akis“ (p. 16). Iliuziška, bet tai lemties „sūri duona“, kurią ragaudamas suvoki, jog „viską gavęs – nieko neturi“. Netgi Namų. Tuo tarpu Rytų išmintis byloja: „Bus skirta daugel amžių tiems, kurie namų savųjų nenustoja“ (Laodzi).