Ir nėra svarbu

Lietuvių poezijos inteligentas, nesiveliantis į poetines muštynes, būdingas modernistinio „kurpalio“ literatūros boksininkams, atvirai nedraskantis sau krūtinės dėl mūšių baigties, kad ir kokia ji būtų, poezijos renovacijos laukuose, nesiruošiantis apversti pasaulio ir jo įvaizdžių aukštyn kojom, o tykiai ramiai lipdantis, lyg atlikdamas įprastą kūrimo ritualą, savo daiktiškosios poezijos būstą, kurio aiškius pamatus sudėjo jau „Pajevonio fragmentuose“ – savo pirmojoje knygoje. Šitaip, viskam užbėgant už akių, norėtųsi vienu sakiniu apibūdinti septynių poezijos rinkinių bei dviejų rinktinių („Veidas dilgėlėse“, 1991 ir „Raktų rūdys“, 1999) autorių Joną Kalinauską.

J. Kalinauskas, realybės poezijos bei tradicinės agrarinės pasaulėjautos atstovas, jau minėtoje pirmojoje knygoje atskleidė savo kūrimo principus ir įvaizdžių sistemą. Bet taip jau atsitiko, kad pirmoji knyga galbūt buvo pernelyg stipri, ir autoriui tapo pernelyg sunku nuo jos atsiplėšti, kad vėlesnėse knygose daiktiškoji gamtos bei kaimo žmogaus adoracija ir eleginio pasakojimo maniera įgautų vis naujų ir tikrai ryškesnių atspalvių. Kita vertus, autorius greičiausiai sąmoningai laikėsi stilistinio bei atributinio vientisumo, kurdamas savotišką poetinį Pajevonio metraštį, savotišką epopėją, su kuria tam tikromis atšakomis taip pat susiliečia paskutinysis rinkinys „Ir nėra svarbu“.

Ši knyga ankstesniųjų rinkinių kontekste atrodo kaip bandymas reikiamą efektą pasiekti minimalistinėmis priemonėmis, trumpinant verlibrų eilutes, neperkraunant jų metaforomis, preciziškai parenkant bei taupant žodžius. Žodis, konkrečiu atveju „akmuo“, jį pritraukiant prie strofos, kurioje pagal sakinio semantinę dinamiką jis tarsi neturėtų būti, įgauna dvigubą prasminę jėgą bei dvigubą akcentą:

neturėjau jėgų
atsigręžti
ir pasakyti
savo tiesą
akmenį

išmeti pagaliau
iš mėšlungiškai
sugniaužto
kumščio
(p.6)

Pajevonis ir jo apylinkės, panašiai kaip Albinui Žukauskui Bubeliai ar Algimantui Baltakiui Strazdiškis, iškyla lyg sakralinė gyvųjų ir mirusiųjų susitikimo vieta, kurios centre plyti magiškų konotacijų įgavęs Linksmės kalnas, simboliškai išreiškiantis ne tiek ryšį tarp dangaus ir žemės, kiek vietą, nusakančią perėjimą iš vieno būvio į kitą. Autoriui šioje knygoje labai svarbios tiek sąlyčio su paraleliniu, anapusiniu pasauliu, tiek sąmonės būvio, jo kaitos, transformacijos paradigmos. Pirmuoju atveju pasitelkiama tradicinių simbolių sistema – vanago, kranklio, juodųjų skarų, sausžolės, durų įvaizdžiai, kurių semantiniu centru tampa kryžkelės, kaip dviejų pasaulių susiėjimo, vaizdinys, o poetiniame lauke tiek daug intensyvaus mąstymo apie mirtį, kad pats eilėraštis tampa savotiška epitafija:

Žmogau!
manai
dar kada susitiksime
vieniši pakeleiviai
šitoj dulkinoj
kryžkelėj?
(p.28)

Dviejų pasaulių vaizdinys iškyla, kai autorius kalba ir apie sąmonės būvį: „Pasiklydom/ ir gyvenu/ kelis gyvenimus/ vienu metu ir ligonis/ ir sveikas/ geneologinio medžio tamsoj...“ (p. 11). Knygoj apskritai labai daug tamsos, prieblandos, šešėlių, visu savo bauginančiu prasminiu bei psichologiniu svoriu užgriūvančių subjekto sąmonę, kurios aistrą ir veržlumą nustelbė nerimas, graužatis ir baimė. Šios būsenos įsiurbia į save ir iššvirkščia tiek tradicines žmogaus ir paukščio (p. 10), žmogaus ir medžio paraleles (p. 26), tiek siurrealistinio pobūdžio vaizdinius: „o šulinėliuos prie trasos/ pačiam puotos įkaršty/ sena užrašų knygutė/ išspjauna/ validolio tabletę“ (p. 36).

Vizualinis lygmuo knygoje yra esminis, kaip esminis tampa regėjimo pojūtis, žiūrėjimas tiek į išorę, tiek į vidų – ne veltui knygos viršelyje įspausta autoriaus, nusiėmusio akinius ir žvelgiančio, fotografija. Paprastai regėjimas yra neatsiejamas nuo tolimos ar artimos praeities, netgi būtų nesunkiai galima vidinę teksto raidą: praeitis–prisiminimai–vaizdinys–būsenos fiksavimas. Subjektas save suvokia iš esmės tik praeities kontekste, save vertina ne kaip nepriklausomą ir maištingą individą, bet kaip dvasiniais ir kraujo ryšiais susietos žmonių bendrijos, atėjusios iš tos pačios praeities, narį. Todėl ir yra tokie svarbūs tos bendruomenės narių – tėvo ir motinos, dukters, Antano ir Vaitiekaus paveikslai: jie kaitina kraują, cirkuliuojantį kolektyvinės ir asmeninės nuodėmės, įkalčių, paslapčių gyslomis. Nors subjekto sąmonė yra tarsi susiliejantis indas su bendruomenine pasąmone, vis dėlto tas sąlytis turi ir giluminį, grįžtamąjį ryšį su individualumu, kurį nusako intymus mirties suvokimas: „kiekvienas savaip/ artinasi/ prie šešėlio“, ir „niekas/ neįsileidžia/ save atstūmusio“ (p. 47).

Paslaptis ar slėpiniai tampa dar viena svarbia knygos tema. Į save ir į kitus neretai bandoma pažvelgti „pro plyšį“, „vogčiomis“, toli gražu neskubant atverti asmeninės paslapties ir dramos uždangos, kuri čia prasiveria, čia užsiveria, taip ir neatskleisdama aiškaus pavidalo. Be tekstų, kuriuose dominuoja aiškūs personažai ir konkretūs objektai su apibrėžtais tarpusavio ryšiais, yra tokių, kurie atrodo lyg mįslės:

Vienoj pusėj
griūvantis miestas
be bokštų –
jis leidžias į ežerą

antroj
kapinės Vėlinių naktį –
jos leidžias į ežerą

šitas ežeras
turi dvigubą dugną

juo aidi
žingsniai to
kuris eina
laikydamas rankoje
nupieštą gulbę
(p. 42)

Tai vienas įdomiausių ir mįslingiausių knygos tekstų. O kas yra tas, kuris rankoje laiko nupieštą gulbę, belieka tik spėlioti, – tam tikrų sąsajų yra su Boscho paveikslais bei Švenčiausiosios Mergelės brolija, kurios simbolis yra gulbė, - aišku tik tiek, kad tai nekonkretizuotas su mirusiųjų pasauliu susijusios būtybės vaizdinys, o visas eilėraštis – savotiškas to pasaulio modelis. Tokiu atveju daiktiškoje J. Kalinausko poezijoje, kurioje vis dėlto apstu neįvardintų ar abstrakčių pavidalų, būtis atsiveria ne tik kaip akivaizdi pažini regimybė. Perfrazuojant H. G. Gadamerį, čia ji ne tik pirmapradiškai rodosi, bet ir slepiasi bei išsisukinėja. Todėl kartais žiūrėjimas į tam tikrus pavidalus tampa panašus į bandymus įžvelgti vandenženklius nepakankamai apšviestoje erdvėje.

Regėjimo organas akis ženklina ne tik vizualumą, bet ir savo organika turi aiškių sąsajų su J. Kalinausko poezijoje dominuojančia vandens stichija. Pirštųsi išvada, kad ši lyg ir turėtų sudaryti opozicinę porą su ugnimi, kuri knygoje aiškiai įprasmina naikinimo baimę bei patį naikinimą: „tošis/ permirkus spragteli/ ugnyje (...) kaip krūptelta“ (p. 17) arba „vis dar laužias ugnis (...) ji nedegina lyg sapne/ tik ūžauja/ ir suryja“ (p. 59). Ankstesnėje knygoje poetas yra sakęs, kad „vanduo yra tobulas“, jam buvo suteikiamos gyvybingo, gelmės ir ramybės reikšmės, tuo tarpu čia minėta išvada dėl vandens ir ugnies opozicijos būtų pernelyg skubota, nes knygoje dominuoja neigiamų konotacijų įgaunantis vanduo. Netgi lietus, paprastai turintis dangaus poveikio žemei bei vaisingumo prasmių, čia tampa nerimo ir artėjančios nemalonės įvaizdžiu („tai mane ji/ nešasi į namučius/(kad tik suspėtų/ iki lietui) skubėdama lipa“, p.19), o jo įstrižumas tarsi rusų lučistų paveiksluose drasko erdvę, kuri tampa nebesaugi, ir nuo jos reikia slėptis („arklys/įstrižam lietuj/ palenkė galvą –/ stovėjom/ užklupti kelyje/ po nepažįstamos sodybos stogu“, p.18).

Aišku viena, kad toji erdvė nėra niekas kitas, kaip poeto sąmonės apraiškos, įgavusios baimių, nerimo ir kaltės atspalvį, kurios tarsi sausžolės, apibarstytos sprangia gyvenimo druska, yra atrajojami archetipinės karvės. O pati kančios kilmė – pernelyg stiprus prisirišimas prie įvairiausių praeities formų. Tai man siejasi su pasakojimu apie vieną dzeno mokytoją, kuris po pusryčių tris kruopeles ryžių pavertęs maža karvute. Labai maža, bet labai alkana karvutė ėmusi viską godžiai ėsti, kas tik pasitaikydavo aplinkui. Galop ji taip išaugusi, kad galėjo praryti ir patį mokytoją, kitus žmones, net ir visą pasaulį. Nors būti prarytam karvės buvo baisus dalykas, bet tai nieko nežalojo fiziškai – tik įsivyravo didelė kančia, kylanti iš begalinio prisirišimo prie sąvokų ir formų, kurių nėra anapus karvės. Pasakojimo esmė yra ta, kad mes visi esame karvės pilve. Atrodo, kad šios knygos autorius apie tai yra ypač rimtai susimąstęs, ir kas žino, galbūt toji paskutinė knygos frazė bei jos leitmotyvas „ir nėra svarbu“ yra savotiškas bandymas iš to pilvo ištrūkti?