Ir juodos avys gali melstis: visiems, kurie netiki Dievu, tačiau vis tiek nori melstis

Besimelsdami dažnai jaučiamės lyg juoda avis, nes turime daug trūkumų ir esame padarę daug klaidų. Tačiau Dievas nesirausinėja po mūsų netobulumus. Niekas neturi baimintis, kad dėl savo klaidų ir trūkumų bus atstumtas - net jeigu dešimtmečius gyveno be Dievo ir netikėjo.

Dievo akyse visi turi vienodą teisę gyventi ir tobulėti. Svarbiausias požymis yra „žmogus“ - nepaisant, juoda jo oda ar raudona, gražus jis ar bjaurus, turtingas ar vargšas.

Dievas priima mane ir tave tokius, kokie esame.

Esu sutikęs žmonių, kurie patys nė nenutuokė gyveną dvasinį gyvenimą, mat įsivaizdavo, jog tai kažin kas ypatingo. Tačiau jie be paliovos ir nuosekliai kreipė savo vidinį kompasą Dievop, į gėrį ir dvasingumą. Kaip beįvardytume savo tikslą - „Dievas“, „Gėris“ ar „Gyvenimo pilnatvė“ - keliaudami į jį, pažinsime Dievą ir būsime išganyti.

Dievas visuomet yra „čia ir dabar", kai tik atveri Jam savo širdį. Jis kalba žmonėms daugeliu būdų. Tereikia atidžiai įsiklausyti ir sugebėti išreikšti, ką girdime.

Tikėti - tai užmegzti santykius su Aukščiausiuoju. Patirti Dievo buvimą meldžiantis - nebūtinai išgyventi Jo artumą, galime išgyventi ir Dievo tolumą - šitai taip pat reiškia ryšį su Dievu.

Mūsų elgsena, judesiai, kiekvienas darbas ir bet kuri veikla gali tapti malda.

Tuščiavidurės, bergždžios ir nevaisingos maldos dažnai būna todėl, kad slepiamės po apsauginiais anonimiškumo ir melo šarvais - bijome, kad iš tikro nebūtume atpažinti.

Kun. Johannesas Pauschas yra vienuolis benediktinas ir psichoterapeutas. Įkūrė Gut Aicho vienuolyną St Gilgene (Austrija) ir yra jo generalinis prioras