Ir išmuš tavo valanda

Po mirties pasirodžiusios Jono Avyžiaus knygos recenzija galėtų būti ginčas, gal netgi konfliktas su ankstesniais šio autoriaus knygų vertinimais. Tokia perspektyva turėtų dominti tiek skaitytoją, tiek recenzentą. Vis dėlto kritikai neskuba viešai svarstyti šio rašytojo veikalo. Sunku patikėti, kad jie bent iš smalsumo nebūtų atsiskleidę ir pavartę Avyžiaus romano. Suprantama, knygų išleidžiama labai daug, ir tik maža jų dalis teaptariama profesionalų literatų. Kita vertus, kelis dešimtmečius skaitytojų dėmesį kausčiusio autoriaus kūryba neturėtų būti vien archyvų tyrinėtojų rūpestis.

Gal kritikų tylima dėl to, jog prieš dvidešimt ar trisdešimt metų Avyžius buvo pagirtas už tai, ką šiandien derėtų peikti, buvo išbartas už tai, kas šiandien niekam nerūpi. Gal tylima ir dėl svarstomo objekto - 10-ojo dešimtmečio literatūros - paradoksalumo: postkomunistinę lietuvių literatūrą, gana sudėtingą ir labai prieštaringą, sudaro ne vien po 1990-ųjų sušvitę nauji vardai, ne vien nauji estetiniai ieškojimai. Išsitrynė aukštosios (elitinės) ir populiariosios (masinės) literatūros ribos. Literatūroje, kaip ir visuomenėje, įvykę perversmai ar paradigminiai pakitimai nėra vien revoliuciniai. Žinomi reformistiniai poslinkiai, kuriuos literatūroje skatina autoriai, neskelbę jokių estetinių naujovių manifestų, o visą gyvenimą atkakliai ėję savo pasirinktu, lyg ir vien tradiciją teišreiškiančiu keliu.

Be abejo, Avyžius yra priklausomybės metų autorius. Net jeigu nepamiršime, jog autoriaus būta apsisprendusio laisvei, būta kritiško, istorikai neleis jo perkelti į paskutinįjį - laisvės - dešimtmetį XX amžiuje, tuo labiau - į XXI amžių. Ginčai tokia tema turi gana griežtas ribas. Vis dėlto sakyčiau, jog klausimas apie kūrėjo priklausomybę nuo savojo laikmečio, nuostata, jog ne vien dėl talento, bet ir per prisitaikymą prie komunistinės santvarkos Avyžius buvo pakylėtas į gyvųjų klasikų dausas, šiandien jau nėra itin svarbūs dalykai. Juk populiarėja fenomenologinės įžvalgos, o jos kur kas labiau priklauso nuo to, kaip giliai suvokiama būtis, ko laukiama iš literatūros, kaip formuojasi naujoji jos situacija, kokie literatūros krantai kritikų nurodomi kaip navigaciniai orientyrai. Trumpiau kalbant, kur kas esmiškesnė tampa literatūros sąšauka su būtimi, ypač jos atskleistimi - skaudžia ir dramatiška, iki šiol mūsų literatūroje dažniau romantiška nei filosofiška. Vienovę praradusią, į daugybę atskirų, skirtingai nusakomų literatūrų išsidalijusią literatūrą tik fenomenologija apibūdina kaip esmišką bendrybę.

Skaitytojui sakyčiau, jog Avyžiaus "Ir išmuš tavo valanda" skatina kalbėti apie tokį šiuolaikišką - fenomenologinį - pasaulio jutimą. Jis savaimingai atsiranda per Avyžiui būdingą psichologinę leksiką, dėmesingumą individui, socialinį kritiškumą, o ypač - per stipraus charakterio, vidinio dramatizmo prisodrintų, stojiškos laikysenos personažų sąlytį su būtimi. Tasai santykis šiame romane yra naujas, tapo ne tik poetiškesnis, bet ir individualesnis, taigi pakankamai moderniai įsiterpia į kitų autorių bandymus atskleisti kalbos, minties ir pasaulio ryšį, kitaip - žmogaus buvimo pasaulyje paslaptį. Tai efektinga net tokiu atveju, jeigu visoje knygoje tėra vos vienas toks ryškus personažas, - o taip bene ir bus atsitikę šiame Avyžiaus romane.

"Ir išmuš tavo valanda" - romanas, pradėtas 1988-aisiais, rašytas po 1990-ųjų, kai buvo laidojama sovietinė literatūra, kai geso ankstesnių žymių autorių šviesa, kai švito nauji vardai, o profesionaliai išmokę dirbti literatai galėjo rašyti be jokios priklausomybės - laisvai ir teisingai. Taigi Avyžiaus fenomenas, apie kurį tiek daug rašyta sovietmety, neišnyko ir postkomunistinėje lietuvių literatūroje, nes autorius nemetė plunksnos, kaip kai kas gal ir laukė. Literatūros rinkos sąlygomis rašytojas jau nebepragyveno iš literato darbo, tad buvo priverstas parduoti ir "pravalgyti" savo vienintelį turtą - sodybą kaime. Kad rašytų. Kaip visuomet rašė jis iš lėto, kaip visuomet - po kelis kūrinius tuo pačiu metu. Nuo 1996-ųjų rašė, beje, kaip niekad aktyviai įsitraukęs į politinį visuomeninį gyvenimą, - būdamas Seimo narys, įtikėjęs, jog ir Lietuvoje kuriamam postkapitalizmui reikia kultūros, o jai - politikų dėmesio, nuoširdžiai vildamasis, jog Sąjūdis Lietuvoje buvo kitoks nei 1789 metų revoliucija Prancūzijoje, tai yra nebuvo tik idealistų sumanytas, tik avantiūristų organizuotas ir - juo labiau - niekšų užgrobtas. Vartant naująjį romaną gal svarbiausia yra tai, jog Avyžius rašė, užmiršęs cenzūros ir kitokius tradicinius apribojimus, tad kiekvienas rankraščio lapas autoriaus kritiškumą ir vaizduotę parodo ar turėtų parodyti, kaip sakyta, visai kitokioje būties akivaizdoje.

Tokių ženklų romane atidus skaitytojas ras. Ir tai yra didžiausias naujos knygos pliusas šiuolaikinėmis literatūros sąlygomis. Ji jau nėra visuomeninis politinis įvykis, kokie įvykiai būdavo sovietmečiu išleistos brandžiausios Avyžiaus knygos. Ji tėra mūsų dabartinės literatūros faktas ir joje išryškėję fenomenologiniai ženklai. Kita vertus, apie tokius ženklus reikia kalbėti su tam tikromis išlygomis.

Keliskart pradėtas ar nesyk pratęstas naujasis romanas liko autoriaus neužbaigtas, - tik LRS leidykla savo valia suteikė jam gatavo romano-knygos įspūdį. Žinomi, beje, paties autoriaus siekiai, kuriuos romaną palydinčiame "Pabaigos žodyje" prisimena jo žmona Irena Litvinaitė-Avyžienė, o literatūros žmonėms jie nėra didelė naujiena: 1995 metais kaip svajonę juos viešai buvo ištaręs pats Avyžius, almanacho "Varpai" skaitytojams pristatydamas ištrauką iš "Įpėdinio" (taip sąlygiškai tada vadinosi rašomas romanas). Siekiai, sakyčiau, ambicingi: papasakoti apie "mūsų tautos kelią, klotą erškėčiais". Ką gi - pripažinto rašytojo prisipažinimas: teberašau, nes kol kas nepavyko taip, kaip noriu, padaryti.

Vargu ar beverta raginti šiandieninį skaitytoją žengti autoriaus vilčių punktyrais nužymėtu taku. Jokia knyga autorius neįgyvendina visų savo vizijų. Retas skaitytojas ir besidomi gerais autoriaus norais. Retas tekstas yra toks, kad skaitytojas jam neturėtų priekaištų. Skaitytojui mano pasiūlytoje fenomenologinėje - būties atskleisties - ženklų medžioklėje akivaizdu, jog romane tekstas yra langas į būtį, ir kiekvienas, kam tai rūpi, gali žvilgtelėti pro jį.

Štai atsiverti knygą ir perskaitai jos antraštę kaip pirmąjį romano sakinį: "Ir išmuš tavo valanda..." Be abejo, šios antraštės žodžiai yra reikšminiai, jų etimologija sukuria pirminį kontekstą, susijungia su pirmajame skyriuje nutapytais tradicinio kaimo vaizdais, virš kurių šviečia permainų ženklai, tad jau ir atrodo kviečiantys, tarkim, į tradicinę lietuviško kaimo tremtį, kurią filosofiniais apmatais ir romantiniais ataudais gražiai nuaudė žemininkai.

Skaitai pirmąjį romano skyrių ir supranti, jog veiksmas iš kaimo būtinai persikels į miestą - tradicinį mūsų literatūroje miestą vaiduoklį, kuriam lyg žaltvykslei lemta vilioti jaudresnės vaizduotės kaimietį ir dažnai tik šaltu kapo akmeniu užversti taip ir neatrastas duris į būtį. Šiame skyriuje pristatomas bene ryškiausias knygos personažas - šeimos patriarchas, senasis Napalys Būtenis, čia gimsta ir stiprėja įspūdis, jog šį sykį Avyžiaus tekste ne viskas po senovei: esi pakviestas eiti gal ir tautos "erškėčių keliu", tačiau jame kur kas daugiau spyglių keliamo skausmo, negu pasakojimo apie patį erškėčiais klotą kelią. "Estetizuojantys" kritikai gali lengviau atsikvėpti: pagaliau Avyžiui svarbiau tapo "kaip", o ne "kas". Tačiau dėl to tekstas skaitytojo gal nevilioja labiau nei anksčiau, kai jį ryte prarydavo "gyvenimo atspindžių" išsiilgę autoriaus gerbėjai.

Nuo tokio įspūdžio ir galėtų prasidėti ginčas, polemika. Su autoriumi ir savimi, skaitytoju. Kas įvyksta(-o) autoriaus literatūrinėje savimonėje? Ar tik mūsiškėje, skaitytojo, galvoje miglojančioje?

Nesu spaudoje ką nors apibendrinančio ištaręs ar parašęs apie Avyžiaus romanus sovietmety, nesu supančiotas jokiomis viešai argumentuotomis asmeninėmis įžvalgomis, atsiradusiomis iš "Kaimo kryžkelėje", "Sodybų tuštėjimo meto", "Degimų" ar "Chameleono spalvų" skaitymo. Buvau ir esu laisvas autoriaus veikalų skaitytojas. Taigi - viskas priklauso lyg ir vien nuo naujojo romano. Ar jis yra paties autoriaus kūrybiškas konfliktas su ankstesniais romanais? Atrodo, jog taip, nors iš pirmo žvilgsnio atsiverčiau gerai pažįstamą Avyžių, nebent ( kaip užsiminta) socialiai mažiau kritišką.

Kita vertus, 8-9 dešimtmety paskelbti Avyžiaus romanai kritikoje pasėjo nesutarimus dėl to, kiek kritiškumas laikytinas meniškumu. Lyg ir laukdami iš autoriaus pilietinės drąsos, formaliai lyg ir skatindami socialinę kritiką, kritikai (ir skaitytojai) tokią kritiką norėjo regėti anapus literatūros. Šiandien akivaizdu, jog autoriaus būta teisesnio už visus jo kritikus. Nėra amžinų grožio dėsnių. Tad jis rinkosi savo individualumą, ignoruodamas galbūt modernesnę literatūrinę formą, rašė "avyžiškai", ir tai buvo sveikas judėjimas pirmyn, grąžinant literatūrai jos savastį, nuo kurios ji buvo atskirta per socialistinį realizmą.

Anuomet ir šių eilučių autorius dažniau pasklaidydavo W. Faulknerio "Triukšmą ir įniršį" ar T. Wolfe`o "Žvelk, Angele, į savo būstą" negu Avyžiaus "Sodybas" ar "Degimus". Man atrodė, kad gyvo klasiko titulą pelnęs lietuvių rašytojas, kitaip negu J.Grušas, eina pernelyg tradicinės literatūrinės poetikos keliu. Kaip uždraustas vaisius labiau viliojo modernistinės ir postmodernistinės (tuomet tik ėjusios į madą) galimybės. Labiausiai jos keitė prozos ir poezijos santykį. Štai, pavyzdžiui, kaip neįprastai poetiškai skambėjo Wolfe`o romano tekstas: "Nuogi ir vieniši pakliūvame tremtin. Blandžios motinos įsčios slepia jos veidą; ir jos kūno kalėjimą keičia akla ir kurčia žemės tremtis". Dvasios kalėjimą, neįspėjamos tėvo širdies ar brolio meilės, priešiškumo ir svetimystės gimtoje žemėje vaizdą amerikiečių romanistas piešė kaip fragmentiškų siužetų mozaiką, pasikliaudamas laisvomis asociacijomis, metaforų slinktimis, itin poetizuodamas tradicinius prozos elementus. Tie patys lietuviškieji svetimystės savoje, bet okupuotoje žemėje vingiai Avyžiaus "Sodybose" atrodė kur kas paprastesni, primityvesni. Preciziškai sustyguotai psichologinei motyvacijai koją kišo "didysis pasakojimas" - istorinės situacijos bendroji schema, kurios melagingumas autoriui tapo ne tik jo "didžiosios kritikos" taikiniu, bet ir individualius, asmeninius psichologinius pasaulius ardančia jėga. Autoriui bėgant nuo socrealizmo keliamų įpareigojimų, buvo labai pasikliaujama kalba, jos turtingumu ir kitomis savaiminėmis jos vertybėmis. "Kritinės" realistinės prozos tradicija buvo paįvairinta eseistiniais intarpais, mintijimais apie istorijos ir tautos pastangų išlikti prieštaras. Balansavimas ant sovietinei cenzūrai priimtinos istoriografijos ir ideologijos ribos Lietuvos nepriklausomybės praradimą 1940-aisiais pavertė įdomiu ir pavojumi dvelkiančiu epinio romano siužetu, uždrausto vaisiaus ragavimu - mūsų istorinės didybės prarasto šešėlio gaudymu.

Kalba ir siužetas liko labai svarbūs, gal net svarbiausi naujajame romane "Ir išmuš tavo valanda". Avyžius kalbos turtus vartoja labai atsargiai, bet efektingai. Sakinys romane dažniausiai trumpas, pabrėžtinai paprastas, tik vienur kitur įsibanguojantis jausmo ar minties keliamomis keteromis. Retorinės puošmenos labai retos, nes žodis paprastai taiklus, pakankamai vaizdingas. Politinės ir filosofinės sąvokos bei vingrybės pakeistos kasdienybei artimesne kalbėsena. Dialogai ar vidiniai monologai nesikrato tik vienos kitos tarmybės ar svetimybės, tik atsargiai įterpiamo vieno kito lotyniško - "sparnuoto" - posakio.

Siužeto ir fabulos žirklėmis romane yra karpomi ištiso šimtmečio įvykiai, tačiau skaitytojo dėmesio tai pernelyg neblaško. Šeimos kronikos forma leidžia siužetą suspausti į vienerių metų atkarpą, istorinių įvykių prisodrinti tėvo ir jo vaikų kasdienybės valandas.

Veiksmas romane prasideda Būtenių šeimos patriarcho Napoleono (Napalio) sukaktuvinėmis iškilmėmis: keturi broliai, dvi seserys ir visi kiti namiškiai susirenka į Napalio septyniasdešimtmečio proga surengtus pietus. Jie vyksta stambiame Aušrotų Būtenių ūkyje 1939 rudenį, bręstant 1940-ųjų politiniams įvykiams Kaune ir Lietuvoje. Iškilmingi pietūs valgomi šviečiant elektros lemputei - ūkininko gerovės simboliui, džiaugiantis klestinčia tvarka, puoselėjant viltį, jog ūkininkauti vietoj Napalio pradėjęs Tomas sulauks dar šviesesnių dienų. Iš pradžių taikytas į advokatus, vėliau tėvo skirtas į kunigus, pagaliau jis tapo ūkininko įpėdiniu. Jo broliai jau įleidę šaknis mieste: vyriausiasis, Leonas, metęs kunigo mokslus, baigęs teisę, vedęs neeilinio valdininko dukrą, trečius metus dirbantis teisingumo ministerijoje, jau yra departamento direktorius; Augustas, gydytojas, sėkmingai plėtoja ambulatoriją-ligoninę; Ignius, nesutikęs likti įpėdiniu ūkyje, pabėgęs iš namų, bohemos žmogus, tegu ir nevykėlis žurnalistas, svajoja apie laikraščio, kuris demokratizuotų visuomenę, leidybą. Prasčiau sekasi dukroms: vyriausioji, Agota, laiku neišleista už vyro, dabar jau nebesulaukia piršlių; jaunesnioji, Onė, pražuvus jos pirmajam vyrui Marcijonui, po to tesusirado Kazimierą, "lenkiantį stiklinę iki dugno", liko vargo pele. Įvykiai šeimoje plėtojami iki 1940 metų, iki rinkimų į Liaudies Seimą. Senojo Būtenio šeimos likimą tebeveikia jo tragiška paslaptis - žento Marcijono, pirmojo Onės vyro, nužudymas. Sąžinės balsas, pastangos vienose rankose kaupti pinigus, stiprinti ūkį net kraujo ir nuodėmės kaina atskleidžia Napalį kaip tradicinės kaimo bendruomenės žmogų, kuriam lemta pereiti į modernųjį kaimą. Siužeto spyruoklę suveržė ne jubiliejinės vaišės, kuriomis prasideda romanas, o jau minėta šeimos būtis: diktatoriški valingo ir darbštaus tėvo planai, jo laimėjimai ir nuodėmės (nužudytas žentas, dukrai neatiduota jos dalis - šeštadalis ūkio!, jo bandymai primesti vaikams profesijas ir pan.), istorinės politinės kryžkelės, kuriose Lietuva atsiduria 1939-1940 metais. Nepaisydamas tėvo valios, Tomas bando atpirkti šeimos nuodėmę ar kaltę, išmokėti seseriai jos dalį, Augustas - išgydyti svainį Kazimierą, o Ignius gelbėti iš saugumo (smetoninio) Esterą. Tautos ir valstybės politinės katastrofos akivaizdoje siužetinės jėgos reiškiasi kaip individualūs valios aktai: kiekvienam veikėjui reikia ryžtis, daryti sprendimus, apsisprendus - veikti.

"Tėvų ir vaikų" konfliktas skaitytoją ne tik supažindina su šeimos gyvenimo įvykiais, bet ir atveria platesnius pasakojimo kontekstus - etninius, istorinius, politinius.

Siužeto energija itin vykusiai akumuliuojama moterų paveiksluose: visai giminei it vaižgantiškoji Severiutė tarnaujančioje Agutėje, bedalėje, bet savo interesus tebeginančioje Onėje, romantiškoje, Šeiniaus "Kuprelio" puslapius primenančioje Tomo Gundėje, vitališkoje Igniaus Nomedoje arba politiniu aktyvumu kunkuliuojančioje Esteroje. Visame siužete - vien meilės ir šeimos turto kaupimo ar dalybų įvykiai, į kuriuos lemtingai ir net grėsmingai gręžiasi besikeičiantis politinis valstybės veidas. Šeimos narių likimų ekspozicija likusiuose penkiuose romano skyriuose nėra proporcinga: po du skyrius paskyrus Tomui ir Igniui, Leonui tėra skirtas vienas, o Augustas ir kiti liko jų paraštėse.

Akivaizdu: pasakojant iki galo (personažų charakteriams ir jų ginamoms vertybėms susikirtus, įvykius Lietuvoje artinant masinių trėmimų dienos link), siužetas autoriaus būtų įsuktas kur kas smarkiau, vaizdavimo taškų siužeto spiralėje būtų atsiradę kur kas daugiau, o paminėtą veikėjų stumdymą į siužeto paraštes autorius būtų sutvarkęs nuosekliau. Dabar tik skaitytojo vaizduotė ar asmeninė patirtis turėtų pakuždėti, kuriose Rusijos vietovėse po 1941 metų birželio (šią laiko ribą autorius buvo sumanęs kaip paskutinį siužeto tašką) atsidurtų Napalys Būtenis ir jo sūnūs.

Taigi siužetas, kurio kaip žemės autoriaus stengtasi tradiciškai laikytis, dėl romano neužbaigtumo yra visai kitoks nei ankstesniuose kūriniuose; jis tampa nedrausmingas, atviras, moderniai ar net postmoderniai punktyriškas. Tokio (labiau numanomo, labiau perkeltine reikšme suvokiamo negu realaus) siužeto atveju sustiprėja kiekvieno meninės raiškos elemento vaidmuo. Pavyzdžiui, netgi tai, ką autorius per paskutinį teksto redagavimą spėjo pakeisti. (Anksčiau Būteniai vadinosi Vaišvilom, buvo išmestas skyrius apie žydus Glaubmanus.) Tai tampa lemtinga skaitytojui interpretuojant tekstą: toli gražu ne visas parodyti duris, pro kurias nueinama į svečius pas Būtenius, "nuogus ir vienišus" būties kalėjime. Ir tėvas, ir jo vaikai - tik svečiai savuose namuose. Vadindamiesi Vaišvilomis, personažai būtų labiau reiškę svetingus namiškius (plg.: vaišės, viešė - namai), dabar jie savo vardu tenurodo galimybę būti namuose (plg.: būti, būtis; butas - namai). Skyriaus apie Glaubmanų šeimą išbraukimas skaitytojui neleidžia atitolti nuo lietuviškosios būties tapatumo įžvalgų, sustiprina jas, šaukiasi biblinių Pradžios, Išėjimo ar evangelinių nuodėmės ir jos atpirkimo, prisikėlimo motyvų. Čia baigiasi fiziniai pasaulio matmenys, reikia kitokių: žvelk, Angele, į tautos būtį. Šeimos būtį. Manąją būtį. Romane toji būtis keliskart užkoduota didžiąja šeimos patriarcho nuodėme - žmogžudyste, kuria apmokėta vaikų teisė būti ūkininkais, advokatais, gydytojais, menininkais ar politikais Lietuvoje. Su nuodėme negimstama; ji ištinka mus, pasirenka mus. Nužudydamas žentą, Būtenis nužudo tarsi svetimą, į jo giminę ateinantį žmogų. Nužudo svečią, kad tuoj pat suprastų (ir kasnakt, kasmet) įsitikintų: pats teesi svetys savo namuose, savo giminėje. Išpažintis, atgaila nieko neužbaigia (kunigo patarimu pasodintas beržas tik bado akis priminimu, kas padaryta). Gindamasis ir žudydamas individas (šeima, tauta, valstybė) praranda dvasinę ramybę. Randa tik prasmės netekusią būtį.

Sakysime, labai girdėta. Taip. Kitaip Avyžius mums nieko ir nepasakytų apie ją.

Ar tai užuomina apie 1940 metų Lietuvos situaciją? Ar tai Avyžiaus pastanga savaip interpretuoti Lietuvos erškėčių vainiką, su kuriuo ji, nesipriešindama okupantui, mirė 1940-aisiais?

Sunku vienaprasmiškai atsakyti, tačiau toks klausimas - galimas. Kaip ir daugybė kitokių. Būties ir kūrinio santykio klausimo akivaizdoje Avyžiaus tekstas daug labiau priklausomas nuo skaitytojo nei sovietmety.

Paradoksalu, tačiau mirties slenkstis, sustabdęs autoriaus plunksną, sustiprino būtiškąjį jo teksto lygmenį, kurio, kaip sakyta, man (kaip skaitytojui) stigo prieš ketvirtį amžiaus, tad tokios būties dvelksmo ieškojau Wolfe`o ar Faulknerio romanuose. Moderni ar postmoderni romano teksto atvirybė, kai ji gal nėra paties autoriaus kūrybinio sumanymo dalis, kai kam gali atrodyti nekorektiška recenzento pastaba ar pagyrimas. Galbūt. Recenzentas jau minėjo, jog niekas Avyžiaus neišbrauks iš tos prozos ir tos santvarkos, kurioms jis atstovavo nuo 1948-ųjų valgydamas rašytojo profesionalo duoną. Tačiau niekas negali užginti skaityti Avyžių individualiai, nes jo ir būta labai individualaus autoriaus. Tai - svarbiausia.

Skaitytojui, kurs Avyžiaus "Valandą" skaitys kaip socialinį panoraminį romaną, be abejo, irgi bus apie ką pagalvoti, pasidžiaugti vykusiomis personažų charakteristikomis, taikliomis literatūrinėmis gyvenimo metaforomis, bus įdomu pastebėti skirtybes, atsirandančias tarp, pavyzdžiui, tą pačią politinę istorinę situaciją savo romanuose vaizdavusių lietuvių autorių (J.Gliaudos "Agonija", V.Krėvės "Miglose", I.Šeiniaus "Stebuklo belaukiant" ir kt.). Jam bus nesunku, kaip minėta, rasti spragų ar riktų tokio romano struktūroje (neišplėtotos siužeto linijos, neproporcingai didelis dėmesys Igniaus personažui, perdėm romantiškai ar net melodramiškai skambanti Tomo ir Gundės meilės istorija, politinių istorinių disputų gausa ir pan.). Tačiau jeigu tokie priekaištai man ne iškart atėjo į galvą, tai gal jie ne tiek jau daug tereiškia, kai bandome įsiklausyti į rašytojo balsą, į romano teksto balsus?

Sakydami ačiū Kultūros ministerijai už piniginę paramą knygai, dėkodami visiems romano teksto rengėjams spaudai ir redaktoriams, nuvokdami, kokių netikėtumų būna, kai nuoroda "autoriaus redakcija" yra pomirtinė, galime pasidžiaugti, kad nedaug telikę korektūros ar reikšminių riktų (vienas iš pikantiškesnių: susipainiojama tarp jubiliejinių datų - įvairiose vietose tekstas skaitytoją dviprasmiškai spiria manyti, jog Napalys švenčia gal 70, o gal 80 metų jubiliejų). Skoningas ir knygos dailininko darbas.

Matyt, verta leisti ir neužbaigtus romanus. Verta skaityti autorius, kurie buvo gavę net Lenino premiją, kurie po 1990-ųjų literatūriniuose savo veikaluose nepradėjo vaikščioti ant galvos, kad įrodytų, jog jie kitokie, nei buvo iki laisvės valandos. Tarkim, gal ne tiek jie patys, kiek jų talentą sergėjęs Angelas buvo ir yra atsigręžęs į mūsų būtis, kuri yra ir jo paties, Angelo, būtimi. Mato mus. Nuogus ir vienišus. Tai taip pat šį tą reiškia.

Gal dėl to tokia marga ir sveikintina yra šiandieninės mūsų literatūros įvairovė.