Ir dar valandėlė...: Konstancijos Bražėnienės ir Mindaugo Bražėno laiškai iš Lietuvos, Rytų Vokietijos ir Sibiro 1944-1966

Konstancijos Bražėnienės ir anksti mirusio jos sūnaus Mindaugo laiškus galima skaityti kaip istorinį romaną, apimantį Antrojo pasaulinio karo įvykius, vėliau sovietų okupacijos laikotarpį iki 1966 m. Iš karo niokojamo krašto, vėliau iš už geležinės uždangos ateinantys laiškai, prisodrinti konkrečių to meto buities detalių, išgyvenimų ir dvasinių patirčių - vienintelis motinos ryšys su savo vaikais, užsitęsęs 22 metus.

Įsileisdama skaitytoją į intymią savo šeimos bendravimo erdvę Bražėnų šeima atveria mums galimybę tapti istorinių įvykių stebėtojais iš labai arti, tarsi sudalyvauti juose. Ir patirti nuostabą, kad, nepaisant, regis, nepakeliamų išorinių sąlygų, žmonės ir tada gyveno, mylėjo, rinkosi, arba tapdami melo bei paties įvairiausio smurto bendrininkais ir pelnydami materialinę bei socialinę naudą, arba siekdami tiesos ir dvasinės švaros, kurių kaina visais laikais - netektys, atstūmimas ir pasmerkimas.

Konstancijos Bražėnienės istorija pajėgi suteikti vilties, kad yra kažkokie didžiuliai žmogiškumo rezervai, leidžiantys ir sunkiausiomis sąlygomis išlikti oriam, doram, mylinčiam, tikinčiam.

[b]Knygos sudarytoja[/i] – viena iš joje sudėtų laiškų adresatų – žymaus Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto našlė, istorinių įvykių nublokšta į Ameriką, 22 metus trukusį savo motinos ir trijų jos vaikų išsiskyrimą ženklinančių laiškų knyga atveria ne tik dramatiškiausią ir sykiu dvasinės šviesos nušviestą Bražėnų šeimos istorijos tarpsnį. Tai ir autentiški dokumentai, kiek buvo įmanoma to meto laiškuose, liudiję tragišką lietuvių tautos istorijos laikotarpį,  prarandant nepriklausomybę, išgyvenant stalinizmą, vėliau Chruščiovo valdymą, su begaliniu ilgesiu, tikėjimu ir meile prasiverždavę iš už geležinės uždangos.