Knyga, kurios pagrindą sudaro rašytojo tėvų gyvenimo istorija; - apie aistras, kurios per "intymius pokalbius" sukelia herojams Anai ir Henrikui gyvenimo katastrofą.
Dvasinis jų gyvenimas iki pamatų - atrodo, jog net ir tikra meilė negali pakelti tiesos.
Pradedama nuo dabarties.
Įkyri saulė, sausais pirštais liečianti kiemą, suoliuką, dviejų žmonių veidus. Jos sielą dengia atskleidžiamos kaltės skraistė.
Prisimenama viskas. Su smulkiausiom detalėm. Troškimais. Neviltim.
Uždrausta meilė, sugriovusi trapiai stipraus vyro gyvenimo iliuziją. Pasitelkiama tolerancija, tačiau netrukus ji tūno nuošaly.
Ne, vyras nieko nedaro. Tik galvoja apie galimybę išsaugot tai, kas, jo manymu, jam
visada teisėtai priklausė. Tepajėgia pasikviesti psichologinį smurtą i pagalbą. Galiausiai žlunga.
Taip, moteris mėgina pačiupti meilės paukštę už sparnų. Blaškosi. Dega. Graužiasi.
O sparnai netikri.
Geismų - ir neapykantos - objektas stoviniuoja prietemoj. Jis nemano, kad žodžiai gali apspręsti ir padėti nukreipti likimą norima vaga. Todėl tyli.
Grįžtama į praeitį.
Ieškoma kaltų.
Kalti visi. Todėl užsimerkiama. Nulenkiamos galvos. Ir lėtai, tačiau užtikrintai naikinama.
Nesvarbu, kodėl. Kiekybė ir savanaudiškas godumas ima viršų.
Nojaus arka skęsta.
Moters rankos stengiasi gelbėti. Gaudo rieškučiomis. Bet liūtis nepermaldaujama. O ir įsisenėjusių plyšių per daug. Tragiška baigtis neišvengiama.
Metai sudedami į ryšulius.
Amžinai šešėliuota vakardiena ropščiasi į šią akimirką. Toji, savo ruožtu, šnerkščia neįmanomą rytojų.
Aistra išdrįsti. Aistra mylėti. Drąsos apsvaigintos vilionės, nešančios ten, iš kur negrįžtama.
Sumindytos gėlės ir uždarytos durys.
Begalinis noras nusipurtyti tai, ko niekad nebuvo. Ir niekad nebus.
Bet atkentėti reikia.
Saulės pluoštai, besiveržiantys pro mirštančiojo veidą atspindintį langą.
Preliudija į atsiminimus, kurių buvimą gali tik užuosti karštą pavasario popietę. Kai jau nebe vaikai susikaupę priima šventą komuniją.
"Kitą rytą buvau priversta traukiniu grįžti į savo santuoką".