Inesė

Kažkada Isabelė Allendė buvo laikoma Gabrielio Garsijos Markeso sukurtojo magiškojo realizmo pasekėja. Tai ji patvirtino savo ankstyvaisiais romanais, tokiais kaip „Eva Luna” ar „Dvasių namai“. Jie parodė, kad ši Čilės rašytoja yra viena iš nedaugelio, gebančių sekti Markeso pramintu taku ir kartu įrašė savo vardą į ilgą įsimintinų rašytojų iš Lotynų Amerikos sąrašą.

Pastaraisiais metais I. Allendė ėmėsi kitokio literatūrinio žanro, pateikdama mažiau patrauklius istorinius nuotykius. Vienas tokių romanų yra ir „Inesė“. Tai vientisas, gerai sukonstruotas ir išimtinai nuobodus romanas. Jame trūksta lengvo paslaptingumo ir žavesio iš „Dvasių namų“. Atrodo, tarsi „Inesė“ būtų parašyta visiškai kito žmogaus.

Romano „Inesė“ pagrindas yra Inesės Suares testamentas. Inesė – realiai XVI amžiuje gyvenusi ispanė, viena iš pirmųjų europiečių, atkeliavusių į dabartinių laikų Čilę. Inesė buvo siuvėja ir virėja. Į Naująjį pasaulį ji atvyko, vydamasi savo neatsakingą vyrą Chuaną Malagietį. Vos tik atvykus, ji sužino, kad Chuanas yra miręs, bet atranda, kad Naujasis pasaulis yra puiki galimybė viską pradėti iš naujo. Inesė mato Naująjį pasaulį kaip vieną kartą pasitaikančią galimybę ir ji nusprendžia ja pasinaudoti.

„Aš netikėjau, kaip kad Chuanas, jog esama auksinio miesto, stebuklingų šaltinių, laiduojančių amžiną jaunystę arba amazonių, kurios smaginasi su vyrais, o paskui juos išleidžia apdovanotus brangenybėmis, tačiau tikėjausi, jog ten galima rasti kai ką vertingesnio – laisvę. Amerikoje kiekvienas yra pats sau šeimininkas, prieš nieką neprivalo lankstytis, gali klysti ir vėl pradėti iš naujo, būti kitu žmogumi, gyventi kitą gyvenimą“.

Ji susieja savo likimą su ambicingu, negailestingu kariu ir politiku Pedru de Valdivija.  Savo meilės ryšių, politinių sugebėjimų ir įgimto kilniadvasiškumo dėka, Inesė tampa Čilės nukariautoja ir įkūrėja. Allendė „pažadino“ šią asmenybę iš beveik 400 metų trūkusio miego, tačiau atrodo, kad atgaivinusi Inesę, ji nežino, ką toliau su ja veikti. Rašytoja pasakoja įdomią istoriją apie Inesės meilės ir politinius nuotykius Naujajame pasaulyje bei patirtį užkariaujant jį, bet drama yra daugiausia paviršutiniška. Šiam romanui trūksta tos varomosios jėgos, kuri buvo jaučiama ankstesniuose rašytojos darbuose. Allendė bando surasti kažkokią pusiausvyrą tarp kolonistų požiūrio į Naująjį pasaulį ir pačios Inesės požiūrio, bet sumanymas nepavyksta ir romane aptinkame vos kelis pasiklydusius Inesės apmąstymus.

Romane daugiausiai pasakojama apie žiaurią Mičimalonko ir jo sąjungininkų ataką Mapučo slėnyje prieš kolonistų miestą Santjagą 1541 m. rugsėjo 11 dieną. Detalizuodama šiuos įvykius, Allendė, atrodo, galvoje turi savo pačios tragediją. Man regis, kad aprašinėdama šį mūšį, galvoje ji turėjo 1973 metų rugsėjo 11 dieną, kai Allendės dėdė Salvadoras Allendė buvo nuverstas iš Čilės Prezidento posto karinio perversmo metu, vadovaujamo Augusto Pinočeto. Iš jos pasakojimo atrodo, kad dabartinės Čilės dvasinės ir fizinės kančios yra tarsi aidas ir padarinys jos ankstyvųjų kovų. Ir Inesės apmąstymai apie tą lemtingąją rugsėjo vienuoliktąją tarsi išreiškia autorės mintis apie 1973 metų įvykius.

„Dažnai prisiminusi tą lemtingą rugsėjo vienuoliktąją bandydavau suprasti, kaip viskas dėjosi, bet manau, kad niekas negalėjo tiksliai surikiuoti tos dienos įvykių: kiekvienas jų dalyvis pasakos savaip, nelygu kaip jam pavyko išgyventi. Tiršti dūmai, siaubingas sąmyšis, kurtinantis triukšmas...Kovojom dėl gyvybės suaudrinti, apkvaitę nuo kraujo ir smurto.“

Apibendrinant, galiu teigti, kad Allendė nepajėgė atgaivinti iki galo Inesės ir jos istorijos savo pasakojime. Tai rodo ir tas numanomas palyginimas su diktatoriaus Pinočeto sukeltu košmaru. Šiame romane Allendė – magiškoji realistė virsta Allende – istorine realiste.