In fine

Kalbėti apie Leonardo Gutausko eilėraščių rinkinį „In fine“ – ir paprasta, ir sudėtinga. Paprasta, nes analizės kontūrus jau nubrėžė Valentinas Sventickas „Panegerikoje epitafijų kūrėjui“ („Metai“, 2004, Nr. 12) ir Audinga Peluritytė – „Prie Mnemosinės šaltinio“ („Kultūros barai“, 2004, Nr. 12). „Panegerikoje epitafijų kūrėjui“ aptarta rinkinio struktūra, eilėraščiai įvertinti epitafijos žanro požiūriu, minėtas kontekstas – lietuvių (A. Baltakio „Dedikacijos“) ir užsienio (S.Gedos 2000 m. išversta į lietuvių kalbą E. L. Masterso „Spūn Riverio antologija“). Anot V. Sventicko, vertingiausia L. Gutausko „In fine“ poezijoje – pagarba, rimtumas, kūrybinis solidarumas su tais menininkais, kurie jau išėję amžinastin. A. Peluritytė pabrėžia: visoje L. Gutausko kūryboje (nuo „Vilko dantų karolių“ iki „Betliejaus“, „Popierinės dėžutės“) teigiama, jog menas yra didžioji religija, o „In fine“ mirę menininkai tampa jos šventaisiais ir „pasirodo kaip tobulai gražių kūrinių autoriai kone su švytinčiomis aureolėmis“. Mnemosinė – atminties deivė – iškeliama į Panteono viršūnę ir virsta aukščiausia meno dievybe. Visa tai – tikra, prasminga. Todėl manykime, kad esmė apie L.Gutausko „In fine“ pasakyta. Lieka įsižiūrėti į detales, į spalvas, į tuos akimirkų blykstelėjimus, kuriuose ima ir atsiskleidžia trapi žmogaus būtis, paženklinta tos iš gilios senovės mus pasiekusios ištarties – Memento mori. Galbūt tai – atspirties taškas, įgalinantis apmąstyti žmogaus kalbėjimą apie mirtį, atpažinti jos pavidalus, per poeziją priartėjant prie ribos, iš už kurios nebegrįžtama. Arba – sugrįžtama atmintimi. Galima būtų kelti klausimą – kieno atmintimi? Kurėjo – Leonardo Gutausko? Skaitytojų – jūsų?.. Manęs, bandančios iš „In fine“ eilėraščių fragmentų atpažinti tuos, kuriuos pažinojau iš jų kūrybos (Donelaitį, Maironį, Joną Aistį, Marių Katiliškį, Juditą Vaičiūnaitę ar Nijolę Miliauskaitę…), su kuriais netiesiogiai susitikdavau bendroje mūsų kultūros erdvėje (Vilių Orvidą Gabrielių, Lionginą Šepką), apie kuriuos kalbant girdėjau (Justiną Mikutį, Teodorą Kazimierą Valaitį – už tai ačiū ir Aistei Jurgai Krasauskaitei, grafiko Stasio Krasausko dukrai, kuri visą vasarą vedė mane savo tėvo pėdsakais į dailininkų pasaulį), ar už lietuviško horizonto atrastus meno istorijos didžiuosius (Salvadorą Dali, Chuaną Miro, Henri Matisse’ą…)? Kitus? Apie kuriuos tegaliu pasakyti – taip, buvo, gyveno? Kuriuos man liudija tik L. Gutausko sukurtų epitafijų meno anapusybėn nutiesta jungtis? Esu linkusi pasitikėti jo įžvalgomis. Juk jei kalba, anot M. Heiddegerio, yra būties namai, tai apie mirusiuosius reikia kalbėti – kad neišeitų į nebūtį. Ir – kalbėti poezijos metaforomis, nes, anot A. Maceinos, poezijoje kalba yra „būties prabilimas ir šio prabilimo buvimas mumyse“ (A. Maceina. „Daiktas ir žodis“, Vilnius, 1990, p. 96).

Gyvenimas „In fine“ suvokiamas kaip praeinantis, efemeriškas – kitaip turbūt ir negalėtų būti: L. Gutauskas yra tradicijos žmogus, tradicine simbolika išreiškiantis tradicinį požiūrį. Praeinamybės simboliai – vėjas, dulkės, šešėliai, rūkas, užpustomos keleivio pėdos… Įprasta, bet įprasminta – praregėjimu, vizijomis. Ne vien skaitant Mačernį ir bandant pajusti jo gyvenimo ir kūrybos esmę („Dabar skaitydamas jo Vizijas regiu / pasaulio kontūrus tarsi pro ledo miglotą šukę“). L. Gutausko simbolių gyvybės paslaptis – estetizuoto vaizdo galia. Grožis supa visur – gyvenimo kančia žydi rožėmis, erškėčiais, erškėtrožėmis: „Taip išėjai be garso, gal tyliau už dvelksmą, basomis vos liesdamas erškėtrožės viršūnę“ („Kazimieras Vasiliauskas. 1922–2001“), „aplink širdį žėruoja erškėčiai, / ją apgaubę dygliuotais šakų nėriniais“ („Vilius Orvidas Gabrielius. 1952–1992“). Laikas nebetrikdo „užmigusio po rožių ir žvaigždynų šaknimis“ („Saulius Chlebinskas. 1953–1999“). Gyvenimas dažnai prilyginamas mažybine forma įvardytiems sudžiūvusiems žolynėliams tarp pirštų ar pievų gėlelėms – tarp knygos lapų, voratinkliui, kuriuo bandoma apsiūti mirties drobulę („Nijolė Miliauskaitė. 1950–2002“) ar „šerkšnotiems dangaus karpiniams“ („Vytautas Kalinauskas. 1929–2001“). Trapi būties esmė – „lyg atodūsis iš Magdalietės lūpų“, kurios centre – širdyje – „žvaigždynai, tarsi nakties drugiai, be garso barstė aukso dulkes“ („Nijolė Miliauskaitė. 1950–2002“).

Dažniausiai L. Gutausko žmogus mirtį suvokia kaip perėjimą iš laikinos būsenos į amžinąją. Eilėraščių metaforos – lyg savotiški kelio ženklai. Kiekvienam – savi. Štai Jurgiui Kunčinui skirtame eilėraštyje nuo tiesioginės lango reikšmės – „pro jį anuomet žiūrėjai / į septynis žaliuojančius kalnus“ – pereinama prie žvilgsnio į kūrybos erdvę: „jame laikinai apsistodavo debesys, / liepų žiedlapiai sklandė / žadėdami Tūlos apgaulę“. Galiausiai lango metafora ženklinama riba tarp gyvenimo ir mirties – dangų atitvėrę langų stiklai. Su tos ribos buvimu nėra lengva susitaikyti – „stikluos tos baimės atspindys kaip durklas“. Anapusybė yra visiškai priešinga buvimui, pabrėžiamas perkeitimo momentas:

Langas į vakarus,
Sukeitęs išorę su vidumi,
Suklaidinęs sielą –
Pakvietęs ją skrydžiui į šviesą.

L. Gutausko poezijoje svarbus vaidmuo visuomet tenka spalvai. Kodėl? Galbūt galima būtų tiesiogiai atsakyti eilėraščio „Antanas Martinaitis.1939–1986“ žodžiais:

Staiga užgeso visos spektro spalvos,
paletė sudegė mėnuliškoj ugny.

Surink tuos pelenus, sakau, jau metas
Pasverti juos ir įsitikint, kad
Spalva gyvena – kiek gyva širdis.

Tačiau nepasitenkinkime vien konstatuodami faktą – spalvos gyvybingumą. Anot G. Bernotienės („Poeto ir dailininko kūrybos jungtys“. – „Darbai ir dienos“, 1999, Nr. 10), išsamiai analizavusios spalvų metaforas L. Gutausko kūryboje, šis autorius turi tam tikrą spalvų – ugnies, žaros, gaiso, ledo, sniego, dulkių, pelenų, sidabriško pilkumo – lauką. Raudona žymi ribinę situaciją, iš kurios nėra kelio atgal. Pilka – pelenų, dulkių, užmaršties ir skaudaus atminimo spalva, ledinis Rojaus švytėjimas. Ši linija tęsiama ir rinkinyje „In fine“. Ugnis – mirties, netekties ženklas. Ugnis apvalo, išgrynina sielą: „liepsnojo žvaigždės lyg sudžiūvę krūmai / ir tyliai meldės už tave kažkas“ („Henrikas Nagys.1920–1996“).
Perėjus į mirusiųjų erdvę, spalvos pakinta:

Ir tuomet pasikeitė spalvos:
žalios prasmės pavirto krauju,
knygų rožės pajuodo,
jų žydrynė suguro į peleną.
“Jurgis Kunčinas.
1947–2002“

Pelenai, dulkės, pilka spalva reiškia užmarštį. Juoda – daiktiškąjį sunykimą. Tačiau už šios ribos vyksta transformacija. Mirties semantika kita – stiklas, ledas, veidrodis. Mirtis personifikuojama – vadinama Baltąja Dama, „stiklasparne“, tarsi pabrėžiant stiklo trapumą, skaidrumą ir – negyvybę. Balta spalva, pereinanti į ledą, – vėlių ženklas: „Tik vėjas benamis čia plaiksto vėlių / Baltuosius rūbus ir susirenka duoklę / Iš sodų ledinių, iš ledo stiklinių gėlių“ („Oskaras Milašius. 1877–1939“); „grįžta baltas, baltesnis už antkapio kalkes, ir stiprus piešinys“ („Antanas Gudaitis. 1904–1989“); „prieš tavo žvilgsnį – įkapių balta spalva, / ar sugebėtum jos iliuziją nupiešti?“ („Algimantas Švėgžda. 1941–1996“). Prisiminkime, jog būtent balta spalva senovės baltams siejosi su mirtimi. Vis dėlto baltame popieriaus lape įrašoma (piešiama, tapoma) tai, kas turės išliekamąją galią:

Baltarūbe, sustabdyk savo Diurerio
žirgą, suklusk –
dar niekad krintantis sniegas
nebuvo toks šventas, dar niekas
nebuvo ištaręs baltesnio eilėraščio.
„Aleksandras Gutauskas. 1912–1997“

Pėdsaką palieka būtent tai, kas skausmingai pajausta, išgyventa, – taip kuriamas menas: „kelios kruvinos raidės, / pragraužusios popieriaus odą, / išsiurbusios viltį nei pūlius“ („Aleksandras Gutauskas. 1912–1997“).

Ypač stipri lietuviško žodžio pajauta – tų, kurių likimai paženklinti tremties: „ir aštrios raidės skyrėsi nedaug / nuo vilkšunių dantų ir ilčių“ („Vytautas Mačiuika. 1930–1999“). Paskutinis „In fine“ skyrius – poemėlė, skirta tremtyje brendusiai rašytojai Daliai Grinkevičiūtei. Anot V. Sventicko, šio kūrinio stilių, meninę kalbą visai pagrįstai galėtume gretinti su „Giesmių giesme“. Galime. Tik praplėskime mintį: „Giesmių giesmė“ liudija meilę, o L. Gutausko „Dalia Grinkevičiūtė. 1927–1987“ – iš kančios gimusią meilę Lietuvai, skaudų ilgesį, kurio mes, to nepatyrę, neįstengsime suvokti. Jis pereina į biblinį regėjimą – Mozės tėvynėn vedamų žydų kelią:

Regėjau, kaip atsiveria takas
per šėlstančią, lytimis riaumojančią
jūrą,
per tuos plačius vandenis, –
ten aš praeisiu, po mirksnio
išnyks mano pėdų ženklai

Bijau kalbėti apie tai, ko nesu išgyvenusi, – kad nepažeisčiau šventumo, suabejojusi, ar visada L. Gutauskas mintį apvelka tinkamu žodžio rūbu (bet sutikite: „mano garbę piktieji pavertė dulkėm“, „kaip daiktą pardavė mano jaunystę“ be konteksto skambėtų kiek banaliai). Bijau skambių deklaravimų, kad laisvė yra mūsų gyvenimo pamatas. Bet taip yra. Taip paskutiniuoju „In fine“ kūriniu tvirtina L. Gutauskas:

Tik giliau į save susigūžiau,
pasislėpiau savyje – nesurandama,
nepasiekiama, laisvesnė už laisvę.

Mirties akivaizdoje teigiama laisvė gyventi suteikia laisvę kurti, interpretuoti. Todėl grįžkime prie interpretacijų. Į Juditą Vaičiūnaitę kreipiamasi – „išskridai praskleidus knygą / baltųjų puslapių užkaltas langines“. Įdomu ir kiek netikėta, jog Juditos Vaičiūnaitės – miesto poetės – kelyje amžinybėn L. Gutauskas išdėstė gamtiškosios senovės baltų pasaulėjautos ženklus: Judita – „dalinanti vardus / gėlėms ir paukščiams“, nemeluojanti, „kaip nemeluoja kietis ar kraujažolė, / išvydus žaizdą sniegenos krūtinėj“ Čia ir metempsichozės atgarsiai – mirusiojo virtimas paukščiu: „juodais sparnais meletos tu išskridai“. Ir nė žodžio – apie miesto civilizacijos pulsą, jaučiamą visoje jos kūryboje. Kodėl? Ar mirus poetei nustojo plakti ir jos miesto širdis? Ar atvėso įkaitę Vilniaus mūrai? Matyt, logika turi būti tokia – visi grįžta į pirmapradę gamtinę būseną – „Nes visa prieš gimimą tu išmokai“.

Taigi darome išvadą – kurdamas epitafijas mirusiems menininkams L. Gutauskas labai laisvai elgiasi tiek su jų biografijomis, tiek su kūryba. Nebūtinai ieškoti sąsajų su kito gyvenimo momentais, įvaizdžiais, žodžiais, su tapytais paveikslais. „In fine“ bene labiausiai atsispindi paties L. Gutausko santykis su tais, kuriems skirti jo eilėraščiai. Teisi A. Peluritytė, teigdama, jog „autorius netyčia nupiešia ir savo vaizduotės, vidinių išgyvenimų paveikslą, savo pasaulėvaizdį vien iš to, ką jis išgirdo, išvydo ir pajuto kituose“. Vienas įdomiausių rinkinio bruožų, anot A. Peluritytės, „ne tik sukoncentruota autentiška menininkų bei meno kūrinių galerija, bet ir koncentruotai atsiskleidusi menininko Leonardo Gutausko pasaulėžiūra“. Mirtis čia apmąstoma, kad būtų atsigręžta į gyvenimą, kurio prasmė – kurti ir mene išlaikyti žūstančių pavidalų gyvybę.

Sielos ir kūno (amžinybės ir gyvenimo laikinumo) priešprieša jungiama švytinčiu kūrybos tiltu – poeto širdies metafora:

Ne nuo mėnulio taip šviesu –
Poeto švyti čia širdis,
Dangaus ir kūno atskirtis.
„Mamertas Indriliūnas. 1920–1945“

L. Gutausko eilėraščių rinkinyje „In fine“ regime ištisą metaforizuotą požiūrio į mirtį ir pomirtinį gyvenimą sistemą: nuolanki krikščioniška laikysena mirties akivaizdoje čia jungiama su senovės baltų tikėjimu metempsichoze ar dausomis, tačiau itin stipri ir grynai žmogiška pajauta – netektis yra skaudi net ir suvokiant išliekamąją kūrybos vertę, net tikint, jog mirtis – dar ne pabaiga. Kol menininkas gyvas, jo talentas skleidžiasi, pulsuoja, žaižaruoja, liejasi, srūva, o po mirties – sustingsta įvairiomis atminimo formomis. Taigi net ir įvairuojant eilėdarą, stilius, kalbėjimo manierą, pripažįstant metaforų galias ir prasmių gelmes, bendras rinkinio vaizdas – statiškas, monumentalus ir… negyvas lyg antkapis. Finis.