Imperijos vaikai

Rašytojos Claire Messud kūrinys „Imperijos vaikai“ yra iš tų, apie kuriuos svajoja kiekvienas knygų leidėjas, norintis padidinti pardavimus, tačiau ir nepamiršdamas kūrinio prasmingumo. Kalbant literatūriškai, šios knygos puslapiai vienas po kito verčiami savaime, tarytum, tu pats to nedarai. Bet iš tiesų darai.

Istorija sukasi apie tris koledžo draugus, kurie iš mažo miestelio persikelia į Niujorką, norėdami įgyvendinti savo ambicijas. Trisdešimtmečiai Marina, Danielė ir Džulijus yra savotiškai pikti dėl savo padėties, kas ir paskatina juos tokiai kelionei. Marina yra gražuolė, žinomo žurnalisto duktė. Danielė, inteligentiška ir savikritiška, dirbanti televizijos prodiusere. Džulijus yra linksmas vaikinas, tačiau jo kišenėje švilpauja vėjai, tad į vakarėlius vaikšto nuvalkiotu prancūzų mados dizainerio Andrė Margarito sukurtu garderobu.

Kūrinys „Imperijos vaikai“ priklauso „smarkiam“ literatūros žanrui. Tarp panašių kūrinių reikėtų įvardyti Nicko Hornbio „Ištikimybę“ bei Benjamino Kunkelo „Abejingumą“. Bendras šių kūrinių bruožas yra tas, kad, rodos, personažų paauglystė baigiasi tik įžengus į ketvirtąją dešimtį, o Claire Messud kūrinyje, atrodo, personažai net nustebę, kad jie jau laikomi suaugusiais.

Skirtingai nei dauguma šiuolaikinių knygų, „Imperijos vaikuose“ idėjos nagrinėjamos giliau nei vien tik paviršutiniškai. Galbūt teisingiau būtų pasakyti, kad šis bruožas tinka ne „Imperijos vaikams“, bet pačiai Claire Messud. Kad tai įrodyčiau, pateiksiu tik vieną knygos ištrauką, kurioje autorė aprašo Danielės butą:

„Gyvenamasis butas atrodė taip, lyg jame visam gyvenimui žmogus būtų įsikūręs gyventi vienas, be šeimos. Didelė knygų lentyna, kurioje galima rasti ir skaitytų, ir, žinoma, neskaitytų knygų. Visos jos yra brangios pačiai Danielei ir primena tam tikrus jos gyvenimo periodus. 

Nuo koledžo laikų ji išlaikė keletą knygų, kurių taip ir neperskaitė, pvz. Imanuelio Kanto „Grynojo proto kritiką“. Šių knygų buvimas suteikė jai stropios ir aštraus proto merginos įvaizdį ir ji kaipmat greitai šį įvaizdį perkeldavo į tikrovę. Taip pat ji išsaugojo keletą vaikiškų knygų, kurios primena jai paauglišką idealizmą, ankstyvąsias svajones, kurios po šiai dienai ją persekioja.“

Jaučiasi, kad autorės kūryba kiek panaši į anglų rašytojos ir filosofės Iris Murdoch tekstus. Ta pati satyra, įmantri ir kiek sudėtinga siužeto linija, tačiau sklandi ir nuosekli proza. Jaučiamas gilesnis teksto nagrinėjimas, nebijoma pasiknaisioti po žmogaus dvasines ir psichologines būsenas. Tačiau svarbiausia, jog prasmingas ir gan gyvenimiškas skaitalas pateiktas populiariai. Skaityti įdomu.

Kūrinio centras, skirtingai nei daugelyje kitų knygų, yra ne meilė, bet darbas. Jame nuosekliai aprašomi kiekvieno veikėjo išgyvenimai, svajonės bei mėginimai savo talentus pritaikyti praktiškai. Tarkim, Butis, Marinos pusbrolis, yra vienišas ir nerangus vaikinas, tačiau intelektualus ir idealistiškas. Įdomu buvo sužinoti ar jam pavyks įgyvendinti savo svajones. Arba pati Marina, kuri daugelį metų niekam neužbaigia savo, aplinkinių manymu, kvailos knygos, tuo tarpu tebegyvendama tėvų namuose, tame pačiame kambaryje, kuriame gyveno ir būdama paauglė. O štai Ludovičius Sylis, vieno žurnalo redaktorius, nori tapti Napoleonu ir dažnai įsivaizduoja juo esąs. Kaip jam susiklostys gyvenimas?

Vienintelis didelis knygos trūkumas yra jos pabaiga. Autorė nesėkmingai užbaigia knygą, ne taip, kaip jos įkvepėja, jau minėtoji Iris Murdoch. Toks jausmas, kad visos knygos metu buvo „užtaisinėjamas“ ginklas, tačiau gaidukas taip ir liko nepaspaustas. Nepaisant to, knygą labai rekomenduoju!