Iliuzijos mirtis

Vieną dieną gavau knygą. Jos pavadinimas: „Iliuzijos mirtis“. Atsiverčiau trečiąjį puslapį ir ėmiau skaityti: pasirodo, tai antrasis autoriaus pasirodymas, o galbūt net apsireiškimas. Kaip kam patogiau. Nekreipdamas į įžangą daug dėmesio, pasiėmiau chirurgo skalpelį ir pradėjau knygos bei autoriaus operaciją. Skaičiau ir galvojau, kas gi šios knygos autorius: Edgaras Allanas Poe, Robertas Louisas Stevensonas, Fiodoras Dostojevskis, Franzas Kafka, markizas de Sade’as, Friedrichas Nietzsche ar dar kas nors. Bet, mano didžiausiam nusivylimui, tai ne jie. Šios knygos autorius – kažkoks įtartinas asmuo, besislepiantis po slapyvardžiu Clandestinus. Tačiau perskaičius knygą iki galo kilo įtarimas, kad Clandestinus turbūt nėra slapyvardis. Tai gal netgi visų minėtų autorių inkarnacija. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia – knygos turinys. Žinoma, ne tas, kuriame nurodomi apsakymų puslapiai.

Bendras knygos vaizdas yra visai neblogas, lyginant su šiuolaikine Lietuvos proza – net geras, nors knygoje yra prastų kūrinių (jūs man parodykite apsakymų, novelių, dramų ar eilėraščių knygą, kurioje tokių nebūtų!).

Iš karto noriu paminėti tuos apsakymus, kuriuos skaitytojas be jokios sąžinės graužaties gali praleisti: „Mirusio veido kaukė“ ir „Kvailas velnias“. Už tai skaitytojui ne tik bus atleista, bet pats autorius jam turėtų išrašyti pagyrimo raštą. Jei autorius būtų jų atsisakęs, nelabai būtų prie ko ir kibti.

Yra vienas kūrinys, kuris man, kaip eiliniam skaitytojui, atrodo užbaigtas ne toje vietoje. Tai „Nuodai“. Paskutinė kūrinio pastraipa visiškai nereikalinga. Ji netgi logiškai nesusijusi su apsakyme plėtojama istorija. Vienas vienintelis apsakymas „Keturiasdešimtmetis valsas“ iškrenta iš knygos konteksto, nes turi realistinį pagrindą. Visi kiti kūriniai yra persmelkti romantizmo, mistikos, fantastikos.

Taip pat priekaištų galima turėti ir dar dviem knygos kūriniams: pirmam („Iliuzijos mirtis“) ir paskutiniam („Soluso ir Altero pokalbis“). Pirmajame buvo galima atsisakyti tiesioginio ir logiškai paremto kelio į beprotybę, o paskutinis kūrinys parašytas pjesės forma, todėl taip pat nelabai dera prie bendro knygos vaizdo. Galbūt jį buvo galima parašyti kaip novelę ar apsakymą.

Norėčiau autorių ir pagirti. Ne kiekvienas šiame šimtmetyje drįsta grįžti prie mistinės literatūros, nes mano, kad ji jau išsikvėpusi. Pasirodo, ne. Tai įrodo Clandestinus knyga „Iliuzijos mirtis“. Reikėtų paminėti, kad Clandestinus yra dar ir kitų šešių knygų autorius, iš kurių penkios – poezijos ir viena – aforizmų. Todėl kas neskaitė ankstesnių jo knygų, tegu jų ir neskaito (galbūt išskyrus aforizmus), nes „Iliuzijos mirtis“ yra stipresnė už visas jo poezijos knygas.

„Iliuzijos mirtis“ tikrai verta šiuolaikinio skaitytojo dėmesio. Kad ir dėl paties stipriausio apsakymo „Didžiojo Inkvizitoriaus ašaros“. Juk kartais rašančioms asmenybėms, perskaičius tikrai gerą kūrinį, kyla klausimas, kodėl ne jos parašė tą kūrinį. Todėl ir aš viešai noriu atlikti išpažintį: prarijęs „Didžiojo Inkvizitoriaus ašaras“, pasigailėjau, kad ne aš jo autorius. Tačiau tokį apsakymą galėjo parašyti tik Clandestinus, nes jis gerai išmano inkvizicijos istoriją.

Pirmasis Didysis Inkvizitorius verkė iš gailesčio Šventojo tribunolo aukoms. Jam buvo be galo gaila tų, kurie dar tik vakar – jo įsakymu – buvo sudeginti centrinėje Madrido aikštėje; jis mirtinai sielvartavo dėl tų, kurie dar buvo tardomi kraupiose Inkvizicijos rūmų kalėjimų kamerose, tarp siaubingų kankinimo įrenginių; jis kankinosi iš gailesčio tiems, kurie dar nieko neįtarinėjo, tačiau juos jau (galbūt šiuo momentu!) tribunolo šnipai skundė, galutinai atiduodami žmogų į kruvinąjį valstybinės-bažnytinės valdžios aparatą... Tomas de Torkvemada liejo nuoširdžias gailesčio ašaras dėl kiekvieno, kuris kaip nors patyrė šito „pragaro žemėje“ čiuptuvus; prieš jo nuo ašarų ištinusias akis iš atminties kilo – tarytum vaiduokliai iš kapų – tūkstančių tūkstančiai sugriautų žmonių gyvenimų, pražudytų laužo ugnyje; užkankintų kankinimų suoluose, baisiuose „geležinės mergelės“ ar „ispaniškojo bato“ varžtuose, uždarytų iki gyvos galvos kamerose, kurių plotas du kvadratiniai metrai; nuskandintų, sutraiškytų, ketvirčiuotų... (vertimas – D. S.)

Todėl pabaigoje galiu teigti, kad apsakymą „Didžiojo Inkvizitoriaus ašaros“ galima drąsiai dėti į Lietuvos prozos antologiją.