Islandija, sala Šiaurės Atlante, traukia keliauninką didinga ir nepakartojama gamta - bekraščiais lavos laukais ir mėnulio paviršių primenančiomis dykumomis, tūkstantmečius skaičiuojančiais ledynais, iš žemės trykštančiomis versmėmis, srauniavandeniais kriokliais. Bet tai, kas svetimšaliui tėra laukinė gamta, islandams nuo amžių apipinta sakmėmis. Jose atgyja šalies kraštovaizdis, kalnai ir uolos virsta milžinais troliais, kalvose ir akmens luituose gyvena elfai, o upėse ir jūrose tūno neįprasti vandenų gyviai.
Šimtmečių senumo islandų sakmės ir pasakos buvo renkamos ir užrašytos XIX a., šalies tautinio atgimimo laikotarpiu, tačiau nepaliauja dominusios ir nūdienos įvairių tautų skaitytoją.