Gyvenimo druska

Prancūzijoje garsios, bet Lietuvoje nežinomos žurnalistės romanas atrodo apipavidalintas tarsi kokia senmergės rankinė. Ir pagrindinė tema susijusi su senatve, kaip šiuolaikinės kapitalistinės visuomenės atkakliai vengiama problema. Atrodo, apie tai jau pakankamai prišnekėta moterų žurnaluose, tačiau intriguoja itin asmeniškas požiūris ir kandus, sardoniškas stilius. Tai tarsi trumpa giminės biografija, išdėstyta senstančios ir pamažu nuo visų tolstančios moters užrašuose.

Dienoraščio ir laiškų forma kiek primintų S.Tamaro knygą „Eik, kur liepia širdis“, tačiau šis įspūdis apgaulingas. Autorė aršiai piktinasi šiuolaikinės visuomenės problemomis ir nuolat primena, kiek toji jai „skolinga“: atseit ji pirmose eilėse kovojo dėl dabar jau norma tapusių teisių, ir jai niekas už tai nepadėkojo. Romanas padeda suvokti, kas yra pastaruoju metu prancūzų vis dažniau demonstruojamas maištingumas be tikslo. Veikėja šventai tiki, kad anksčiau viskas buvo geriau: ir balandžiai buvo storesni, ir vaikai ne tokie kaprizingi... „Niekada nelaikiau lankstumo neįkainojama vertybe“ (p.18) – tokie pareiškimai ir aimanavimas dėl tobulų senų civilizacijų, labiau nei kitus gerbusių senolius (gal ji negirdėjo pasakų, kuriose senelius su rogutėmis palieka miške?), išduoda prieštaringą būdą. Asmeninės nesekmės pateikiamos kaip visos žmonijos degradavimo požymis, kitaip tariant, senutei visi skolingi: ir išlepinti anūkai, ir negrabus vyras, ir nedėkingos jos redaguojamo žurnalo skaitytojos...

Staiga į tokį „skundų knygos“ stiliaus tekstą įpinta pasakotojos dukters nesantuokinės meilės istorija visai išmuša iš vėžių. Tolesniuose skyriuose prancūzaitės ir airio romaną – žinoma, neišsivertusį be romantiškų pasimatymų jaukiame namelyje su židiniu – aptarinėja kone visa giminė. Čia pat jos motina samprotauja apie giminystę, motinystę, karjerą ir kompiuterius, kaip gyvenimo sunkinimo įrankius. Jos problemos lyg ir suprantamos, tik pateiktos tokiu šaltu, negailestingu tonu, tarsi rašė žmogus, niekada nepatyręs jokio jausmo, išskyrus nusivylimą. Kritikė neapsiriboja kapitalistine visuomene: užsipuola ir komunizmą, ir net Prancūzijos didžiąją revoliuciją. Jos globalinis užmojis aprėpti iš karto visas žurnalistų mėgstamas problemas galiausiai irgi nuvilia. Pradedama apie akėčias, baigiama apie vežėčias, ir viskas koneveikiama. Kurgi tas garsusis prancūziškas sugebėjimas mėgautis mažais gyvenimo džiaugsmais?