Gyvenimo dovana

Kol knygyne ieškojau meilės romano žanro skaitinių, pasijutau tarsi ne savo „vietoje“. Vien tik gražiai išpuošti viršeliai ir nugarėlės. Toks jausmas, kad be banalių (nors ir komerciškai sėkmingų) romanų daugiau nieko leidyklos ir negali pasiūlyti. Jaučiausi tarsi įžengusi į tabu zoną. Bet. Šįsyk turėjau misiją. Norėjau surasti naujausią Danielės Styl knygą „Gyvenimo dovana“. Iš karto supratau, kad ši knyga nebus banali. Surizikavau.

Autoritetingo laikraščio „New York Times“ bestselerių sąraše autorė Danielė Styl susilaukė puikių atsiliepimų apie savo naująją knygą „Gyvenimo dovana“. Nors ji išleista 1994 metais, džiaugiuosi, kad pagaliau turime „Gyvenimo dovaną“ ir Lietuvoje. Nors Danielė, mano subjektyvia nuomone, yra nuostabi rašytoja, ji daržnai susilaukia kritikos dėl savo ribotų, neišplėtotų personažų. Neva, jie per daug „supaprastinti“ ir kartais nerealūs. Bet aš su tuo nesutinku. Galbūt kartais jos knygos ir primena saldžią, beveik nupigintą romantiką, bet savo siužeto linija, paprastumu ir nuoširdumu, su kuriuo parašytos šios knygos, Danielė „kompensuoja“ visus savo minusus, tame tarpe ir personažus.

Kūrinyje „Gyvenimo dovana“ visas veiksmas vyksta 1950-aisiais, kai merginos arba būdavo paklusnios (tėvams ir visuomenės normoms), arba ne. Savo elgesiu tapdamos gėda šeimai ir dažnai netgi išsiūstos tolyn nuo savo gimtinės. Moterys tuo metu jau ėjo dirbti, stengėsi įgyti aukštąjį išsilavinimą, bet nemaža jų dalis visgi pasirinkdavo žmonos ir motinos „profesiją“. Danielė Styl mums pasakoja istoriją apie dvi šeimas, kurios nariai pakeis vieni kitų gyvenimus.

Elizabeta ir Džonas Vaitekeriai gyvenima arikietiškoje svajonėje. Gražus namas, du vaikai, Tomis jau paauglys ir mažoji penkių metukų Anė buvo jų gyvenimo ašis. Elizabeta ir Džonas buvo ideali pora, kuriems puikių santykių gali tik pavydėti. Tėvai dėjo daug vilčių ir svajonių dėl savo vaikų ateities, kone visi jų planai sukosi apie jų vaikus. Bet gyvenimas yra gyvenimas. Idilė negali tęstis amžinai...

Kitoje siužeto linijoje, už daugybės kilometrų, Maribeta Robertson mėgavosi gyvenimo paprastumu. Šešiolikos metų mergina turėjo savų svajonių. Ji svajojo apie koledžą, bet jos tėvas vis nuleisdavo ją ant žemės sakydamas, kad moterims nereikia išsilavinimo keičiant vystyklus. Bet viena lemtinga klaida 1951-aisiais pakeičia Maribetos gyvenimą. Ji nėščia, o jos šeima ją niekina. Mergina išsiunčiama į vienuolyną ir negalės grįžti namo, kol neišleis į pasaulį savo „klaidos“. 

Kelios dienos po gimdymo Maribeta palieka vienuolyną ir pradeda naują gyvenimą. Ji supranta, kad negali savo vaikui užtikrinti ateitiės ir turės atiduoti vaikutį į vaikų namus. Priešpiečiaudama nedideliame miestelyje, Maribeta pastebi skelbimą, siūlantį padavėjos darbą. Maribeta nusprendžia ten įsidarbinti.

Netrukus mergina susipažįsta su Tomiu. Jis vietinis vaikinas, kuris visada valgo užkandinėje, nes jo motina retai kada gamina namuose. Jo tėvas pradėjo gerti, ir jo tėvai beveik visą laiką būdami kartu riejasi. Vaikino tėvai, tarsi, pamiršo, kad turi sūnų. Maribeta susidraugauja su Tomiu. Ir galbūt jauna nėščia mergaitė padės Tomio šeimai atsigauti ir sugrąžinti jų svajones? O dovana, kurią „įteiks“ Maribeta, pakeis jų gyvenimą?

Kūrinys „Gyvenimo dovana“ yra iš tų knygų, kurios tavo dėmesį prikaustytas kiekvienu žodžiu ir net raide. Nors romanas ir nėra labai didelės apimties, bet Danielė Styl pasistengė, kad mums nebūtų nuobodu. Romanas kupinas netikėtų situacijų, kurios pakeičia šeimų ateitį. 

Beskaitydama knygą prisirišau prie tragedijos palaužtos Vaitekerių šeimos. Jų šeima tapo man svarbi, kaip mano pačios. Ši istorija yra tokia liūdna, ir tuo pačiu jaudinanti, kad tikrai įtikėjau gyvenimo pateiktomis staigmenomis. Todėl drįstu sakyti, kad knyga yra realistiška, kad ir ką bepasakytų kritikai.

Apibendrinus galėčiau pasakyti, kad didžiausias kūrinio „Gyvenimo dovana“ koziris yra jos paprastumas ir nuoširdumas, paliečiantis širdies gelmes ir sujaudinantis sielą. Rekomenduoju!