Grojimas dviese

Markas Zingeris ilgą laiką lietuvių literatūros skaitytojams buvo labiau žinomas kaip poetas, smulkiosios prozos autorius, tačiau pastaraisiais metais rašytojas ėmėsi prozininko darbo – 1998 m. išėjo jo romanas Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius, šiemet – antrasis romanas Grojimas dviese. Mažosios literatūros formos tarsi subrandino rašytoją pagaliau imtis didesnės apimties veikalų, ir iš tiesų romanas Grojimas dviese rodo gerą rašytojo pasirengimą darbui, sugebėjimą „suvaldyti“ pasakojamą istoriją, įvilkti ją į norimą formą ir pateikti skaitytojui.

Struktūriškai romanas padalytas į tris dalis, nors jo siužeto pagrindas – du pasakojimai. Pirmasis – sena Antrojo pasaulinio karo laikų meilės istorija, antrasis – dabarties gyvenimas, tarp dabarties ir praeities pasiklydusio istorijos profesoriaus ir jo šeimos istorija. Pagrindinis romano herojus istorikas Erazmas Rastinis susidomi motinos su tam tikrais nutylėjimais papasakota istorija apie jaunystės draugus, tragiškos lemties muzikus Erviną ir Lilę Gastus ir pradeda archyvuose ieškoti daugiau informacijos apie tuodu kadaise gyvenusius ir kūrusius žmones. Šis jo susidomėjimas tampa lemtingas jo paties gyvenimui. Kadaise gyvenusios poros ir istoriko likimai netikėtai pasirodo esą susiję, ir abu pasakojimai susiveria į vientisą grandinę, nenutrūkstamą giminės istoriją.

Vienas įdomiausių romano poetikos bruožų – virtuoziškas šokinėjimas per laiką. Autoriui tai pavyksta pakankamai sklandžiai, siužetinės linijos trūkčioja ir tuo pat metu sakinys po sakinio – kaip metai po metų – susijungia į vientisą siužetinę liniją. Nuolatinis atsigręžimas į praeitį romano herojus pamažėle susieja į vieną istoriją, pasakojimą, kuris prasidėjo 1935 m. ir trunka iki šiol. Romaną nuolat persmelkia atsigręžimo į praeitį idėja, archyvo, antikvariato metafora.

Pasakojimas apie muzikus Gastus, turinčius savo prototipus (vokiečių kompozitorius Edvinas Geistas ir Lietuvos žydaitė Lida), nukelia į prieškario Kauno laikus, vėliau – karą ir holokaustą. Rašytojas pasirinko vieną iš istorijų, kurios laikui bėgant vis giliau grimzta į praeitį, praranda gyvus liudininkus ir net iš artimųjų atminties pamažėle ištrina veidus tų, kurie tapo Istorijos aukomis. „Visuotinio tų laikų pamišimo aukos turėjo veidą“ (p. 90), jie mylėjo, kūrė, tačiau Didžiosios Istorijos dėka jų pavardės teliko tik, pavyzdžiui, draudžiamų kompozitorių sąraše. Rašytojas prikelia iš Istorijos paraščių šį pasakojimą apie meilę, norą ir teisę gyventi, kurti, gimdyti vaikus, tačiau visos herojų pastangos sudūžta, „likimas jiems tvarkingai užneria kilpą“ (p. 57). Vis dėlto lėmėjo vaidmenį rašytojas šiame pasakojime skiria ne bevardei ir beasmenei Istorijai, ideologijai ar epochai, o žmogui. Istorija čia tiesiog tampa skiriančiąja opozicijos linija tarp tų, kurie ją kuria, ja naudojasi, o kiti – tiesiog bejėgės aukos po istorijos vėzdu, kurį laiko pirmieji. Istorijos vykdytojų kastai šiame romane atstovauja taip pat savo istorinį prototipą turintis veikėjas esesininkas Riauka. Tiesa, jo personažas kiek schematizuotas, tai lyg blogio demonas. Šiuo pasakojimu apie meilę, apie nepakartojamą asmenybių žavesį  rašytojas taip pat bandė pasvarstyti genocido, pasikartojančio visuotinio pamišimo, temą. Genocido, kurį vykdė ne tik naciai, bet ne taip seniai ir amerikiečiai, ir serbai… Šiam visuotinio žudymo fenomenui romane kaip opozicija iškyla  Ervino Gasto  plėtojama mintis apie antikines dionisijas, orgiastinį, pasikartojantį gyvybinių jėgų ir muzikinio prado šėlsmą. „Glausdamasis naktį purviname priemiestyje už spygliuotos vielos, Gastas, sakytum, iš aro skrydžio išvydo antikos miestus. Regėjo Dioniso sugrįžimą tėvynėn draug su pavasariu, dainų dievo pergalę – juk tai tenoro arija! – prieš valdžios ištroškusį pusbrolį, Tėbų tironą.“(P. 61)

Senoji Gastų istorija rašytojui – tai tarsi mažytis bandymas atitaisyti skriaudą, kurią šiai porai padarė Didžioji Istorija. Išplėšti ją iš užmaršties, prikelti, priminti apie žmones, jų veidus, kurie virto Istorijos dulkėmis, nors buvo ne mažiau vertingi ir įdomūs nei tie, kuriems Istorija buvo maloninga. Vis dėlto rašytojas galutinai nepasineria į metraštininko darbą ir antruoju pasakojimu persikelia į dabarties gyvenimą, kuris skaitytojui, regis, ir pačiam rašytojui, atrodo įdomesnis, labiau intriguojantis ir galbūt labiau vykęs pasakojimas už pirmąjį. Pirmojo pasakojimo personažai (Lilė, Ervinas, Dolė), nors rašytojo apdovanoti ir savomis silpnybėmis, naivumu, abejonėmis, vis dėlto romanisto tapomi iš pagarbaus atstumo, todėl jų charakteriams pritrūksta žmogiško išbaigtumo, ir jie nustumiami į antrą planą iš tiesų spalvingų, ypač gyvų ir vykusių antrojo pasakojimo personažų. Rastinių pasakojime nėra schematizuotų personažų (kaip Gastai – Riauka), čia veikėjų charakteriai autoriaus kuriami tarsi be jokių pastangų, su lengvu polėkiu, šypsena, netgi ironija. Rezultatas – ypač tapybiški, spalvingi, simpatiški veikėjai, skaitytojo vaizduotei greitai pamatomi ir išgirstami. Rašytojas čia atsiskleidžia kaip turintis ypatingą talentą kurti personažą, jo charakterį, be to, šiame pasakojime ypač spalvingi antrojo plano veikėjai (Emeraldas, Žuža). Taigi šio pasakojimo centre – šiuolaikinės šeimos drama. Vyrą su žmona labiau sieja ne meilė, santuoka, bendri rūpesčiai, kiek nuolatiniai kivirčai: Rita, egzaltuota, svajinga moteris, kurios sumanymus pakerta realybė, ir labiau praeitimi nei dabartimi besidomintis jos vyras profesorius istorikas Erazmas. Čia pat, šalia besikivirčijančių tėvų – paauglys sūnus, ieškantis savojo kelio, jam akivaizdžiai trūksta tėvų dėmesio. Praeitis, senoji Gastų istorija tiek įtraukia Erazmą, kad jis pradeda bodėtis ir tiesiog atsiriboja nuo dabarties, jį supančios aplinkos, kurioje tuo metu vienas po kito vyksta dalykai, reikšmingi jo gyvenimui ir galų gale grąžinantys jį į tikrovę.

Pirmasis skyrius atskleidžia rašytojo pastangas suvaldyti kalbą, tinkamai įvilkti mintį, sakiniai dar šiek tiek stringa, tarsi dar nekimba vienas prie kito; nuo antrojo skyriaus rašymas tampa sklandus, autorius suranda savo kalbėjimo būdą, pasijunta laisvas, raiška jau nebevaržo rašytojo vaizduotės ir minčių. Romanas epiškas, siužetas niekuomet ilgam nesustoja vietoje, vienas po kito rutuliojasi įvykiai, vis sudrumsčiantys veikėjų gyvenimus. Tačiau šie įvykiai, nuotykiai rašytojo „suvaldomi“, jie neokupuoja viso pasakojimo bei skaitytojo dėmesio ir neužgožia herojų vidinio pasaulio, juos persekiojančių minčių, abejonių, nerimo. Kaip prisipažino pats rašytojas, „naujajame romane stengiausi nerašyti per daug tirštai. Daugybę gražių, poetiškų, bet galbūt ne itin reikalingų dalykų tiesiog išoperavau iš romano kūno. Žodžiu, nemažai galvojau apie skaitytoją, kurį per didelės metaforų injekcijos paprastai . Dabar sunku spręsti, koks buvęs pirminis romano tekstas, vis dėltovargina“ turimas rezultatas perša mintį, jog šis rašytojo redagavimas yra sėkmingas, antraip romanas būtų buvęs pernelyg ilgas (dabar – apie 300 puslapių). Kita vertus, romanui netrūksta ir poezijos, ji prasišviečia pro teksto audinį, bet prasišviečia tiek, kiek reikia. Abu romano pasakojimai – Gastų ir Rastinių šeimos istorijos – autoriaus išdėlioti ir susieti pakankamai išradingai, išlaikant įtampą ir prikaustant skaitytojo dėmesį. Romanas, prasidėjęs senos istorijos pasakojimu, neužsisklendžia šios istorijos rėmuose. Trečiojoje, iš dalies ir antrojoje, romano dalyje koncentruojamas dėmesys į šiuolaikinį žmogų, šeimos, paauglio problemas. Senoji istorija taip pat įsiveržia į pagrindinio pasakojimo audinį, vėliau kiek nutolsta, po to vėl primena apie save… Skaitytojo dėmesį valdo intriga – didžioji paslaptis paaiškėja tik romano pabaigoje.

Jau perskaičius pirmąjį skyrių pajunti, jog rašytojas turi tvirtus klasikinio tradicinio romano pagrindus. Dabar literatūros kritikai vis dažniau diskutuoja apie tai, jog lietuvių rašytojai sėda prie rašomojo stalo be menkiausio pasiruošimo būsimam darbui, išsamiau nepasidomėję savo kūrinio medžiaga, nestudijavę rašymo meno paslapčių (beje, Vakaruose to specialiai mokomasi). Markui Zingeriui šitos nuodėmės neprikiši. Romanas Grojimas dviese rodo puikų rašytojo pasirengimą darbui, romano poetikos išmanymą. Keletas šalutinių siužetinių linijų išradingai susiejamos su pagrindine, pasakojimą nuolat lydi intriga, jis netampa nuobodus, itin spalvingi ir ryškūs personažai – visa tai liudija ne tik kruopštų rašytojo darbą, bet ir romanisto talentą.