Giedanti tuštumon kariuomenė

„Giedanti tuštumon kariuomenė“ – naujasis Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinys. Perskaičiusi pavadinimą, nejučiom prisiminiau kitus, tarsi tos pačios paradigmos, –¬ Donaldo Kajoko „Karvedys pavargo nugalėti“ ir Gasparo Aleksos „Giedantį rupūžį“. Lyginti jų, žinoma, negalima, net jei vidinėje G. Bleizgio knygos viršelio pusėje puikuojasi D. Kajoko „lydraštis“: „Poetas tarsi jaučiasi priklausąs kalbančių tuštumon brolijai, gal net kariuomenei. Sielos išvietinimas, draskymas, baimė dėl tirpstančio laiko, nepritapimas prie šio pasaulio sudeginto.“ Poetai –¬ karvedžiai, nors ir pavargę, poetai – ne šiaip minia, bet kariuomenė, kalbanti tuštumai ar giedanti, net jeigu kas nors iš jų (jei ne visi...) deklaruoja priklausomybę chtoniškajam rupūžių pasauliui. Gal ir ne veltui asociacijos: budistinė D. Kajoko kūrybos pasaulėjauta abejonių nekelia, G. Aleksos eilėraščių subjektas rupūžiu prabyla, o G. Bleizgio herojus lyg tyčia teigia: „esu vienas pievoj pasišiaušusioj / kaip sidharta kaip rupūžė“ (p. 40).
Ankstesniuosiuose G. Bleizgio eilėraščių rinkiniuose dominavo melancholiška nuotaika, „vita contemplativa, o ne vita activa“ (K. Baublys. „Rudeninis mokymasis gyventi be gyvenimo“. – „Literatūra ir menas“, 2004 09 17). Nesvetima tai ir šiam rinkiniui. Introvertiška lyrika, kurioje justi amžinoji priešprieša: esu aš ir yra tai, kas aplink mane. Žmogus, kilęs iš gamtos („gimsta tankmėj gegutyne klaidžiausiam / juodoj gamtoj anapus / anapus alsuojant į sąmonę“, p. 6), įžengęs į kultūros pasaulį, tampa vienas prieš visus, išgyvenantis amžino karo, kaip privalomo gyvenimo būdo, patirtis. Toks išėjimas teigiamas „Įvade I“ – visų pirma, išeinama į pasaulį, kuris nebeteko tradicijos tęstinumo:

aš neturiu brolių
nes jie žuvo

neturiu namų
nes jų nebuvo laiko atstatyti

neturiu raminančių sapnų
nes juos išdraskė dar mano diedukams
p. 7

Tačiau tai kartu ir struktūrinis išėjimas į naują knygą: po „Įvado I“ seka skyrius tokiu pat, kaip ir visas rinkinys, pavadinimu – „Giedanti tuštumon kariuomenė“. „Neturiu literatūros nes reikia ją kurti“, – „Įvade I“ deklaruoja lyrinis subjektas. Tačiau iš ko? Jeigu „neturiu nė vieno taško tik kvaitulį / tik penkialapį žiedlapį alyvos / kuris nieko nereiškia“ (p. 8). Gamtoje nėra prasmių, jas suteikia mąstanti sąmonė. Arba – kūrybinio kvaitulio apimtas poetas: „ir kvaitulingas / bus žingsnis mano pirmasis“ (p. 8). Atrodytų, stojama ne apoloniškojo, o dionisiškojo meno pusėn. Kūryba kaip kvaitulys, vadinasi, menininkas –¬ apsėstasis. Vis dėlto, perskaičius visą rinkinį, susidaro įspūdis, kad lyrinio subjekto „aš“ yra apimtas veikiau meditacinio Rytų atsiskyrėlio sapno nei siautulingo Vakarų genijaus kvaitulio. Pirmuoju pirmojo skyriaus eilėraščiu teigiama meistrystės programa: po kūrybos akto ištirpti pasaulyje tarsi nieko nebūtų įvykę:

netyčia stabtelt kur nors nei iš šio nei iš to
ir nesutramdomi pasipila žodžiai meistras yra
tas kuris po viso šito nueina lyg
niekad ir nebūtų kalbėjęs lyg jo visai niekada
nebūtų buvę
p. 10

Nueiti lyg nebuvus – greičiau ne erdvėje, bet laike, kaip ir ištarti žodžiai nugrimzta į praeitį. Kalbėjimas neatsiejamas nuo laiko tėkmės, tos upės, į kurią antrą kartą neįbrisi. G. Bleizgys pats tai pripažįsta autoriaus žodžiu ant knygos nugarėlės: „Ir iš tiesų, kažkas su šia knyga baigiasi. Vienas didelis mano gyvenimo tarpsnis. Kokie dvidešimt metų, daugybė daiktų, įvykių, netgi žmonių, kurių jau nebėra. Ir tų mano metų nebėra. Tūkstančių detalių, spalvų, džiaugsmų, baimių. Tūkstantinės mano gyvenimo kariuomenės“. Visa tai lieka įtvirtinta tik kalboje, efemeriškame žodyje-šešėlyje:

kaipgi galėčiau sustabdyti
žodžius praplyštančius jeigu laikas eina
jeigu klimpstu į jį kaip į molį gargaliuojantys
griežiantys žodžiai šešėliai įgriuvos molynas
poezijos dumblių dumbliai sunkiausi menas
kuris neišmokė manęs skraidyti vis narpliojausi
beviltiškiau vėliausi dumbliavausi varžiausi
p. 12

Rinkinio eilėraščiai suskirstyti į keturis skyrius –¬ „Giedanti tuštumon kariuomenė“, „Pavasaris“, „Nutrūko – – “ ir „Ežere“.
Pirmajame aktyvuojama amžinoji sielos ir kūno priešprieša: sielos kaip kūno kalėjimo, iš kurio veržiamasi į naują gyvenimą, metafora:

ir net kai susirieti ir tyli
ir visas užsikniaubi
sąmonė
lupasi lauk riaumodama
gležnus tavo kaulus traiškydama

kokie gležni yra visi kaulai
visi molio kūnai plieniniai
gyslos skaidulos
kai ji pakyla
kai daužo

dieve mano kaip daužo
p. 11

Išsiveržti iš kūno įmanoma tik žodžiu: „norisi išsispiegt išsirėkt / prieš išnykstant / taip kad nieko neliktų // tik tuščia / velniškai tuščia / po šitų žodžių – –“ (p. 18). Tačiau prieš gamtos dėsningumus žodžiai bejėgiai: „ir aš daugiau negaliu / nė vieno žodžio įsmeigti / nė vienos dagties / šitoj tirpstančioj pievoj“ (p. 24).
Gamtos ciklas yra amžinas. Nepaisant to, kad „Įvade I“ lyrinis subjektas deklaravo atotrūkį nuo literatūrinės tradicijos („aš neturiu į ką atsiremt nes esu tas akmuo / nuo kurio vėl reikia pradėti statybas // neturiu literatūros nes reikia ją kurti“, p. 7), poetas nieko nauja neišranda. Antrajame skyriuje – tas pats alsavimas pavasariu, kurį lietuvis dar nuo donelaičių, maironių ar strazdų linkęs romantizuoti. Romantika dvelkia ir G. Bleizgio pavasarėjimas:

eitume drauge
per sodus pražydusius
kuriuos buvau pamiršęs
kurie dabar spaudžia mane
kaip kokį varnėną
kurie žydi iš mano sielos –
daugiau negaliu suklysti
negaliu vėl pamiršti

rudenį sielą draskysiuos
be šitų sodų
be tavęs
p. 31

Turbūt reikia drąsos šiais laikais prabilti tokiais papras¬tais žodžiais. Kalbant apie sielą, meilę ir pavasarį visada yra pavojus tapti banaliam. Tačiau ką daryti, jei „meldynai / pilni lietaus / ir siela su nendrėmis skleidžiasi“ (p. 32)? Daug jau pasakyta ir apie žydinčius sodus, bet „taip žydi tos obelys / taip pasiutusiai / kad tuoj užsiplieks gaisrai / tuoj saulė užsiliepsnos // kas vakarą / gultis į gaisro patalus“ (p. 33). „Prie šito pasaulio sudeginto“ neįmanoma priprasti. Gamtos atbudimas pavasarį – estetinis įvykis, sprogimas, suardantis banalią kasdienybę „net ir alksnynams lapojant / naktį sprogstant lakštingaloms“ (p. 36). Prieš gaivališką gamtos pasaulį žmogaus išgyvenimai atrodo trapūs lyg žiedlapis:

tokią juodą juodžiausią gegužės naktį
boluoja sodai ir sąmonė plyšta
palei ežerą
palei tavo akis
kaip žiedlapis velias į plaukus
p. 37

Lieka tik… nutrūkti. Tad jungtis tarp antrojo skyriaus „Pavasaris“ ir trečiojo „Nutrūko – – “ pasirodė labai motyvuota. Vakarų tradicija, kurioje žodis tampa kūnu, čia tarsi nutrūksta. Žodis jau nebegalioja. Eilėraštis gali tilpti į pavadinimą („Poezijos tamsa“) ir tris eilutes:

visai tuščias voratinklis
vėjas per popierių

poezijos dulkės raidžių kampučiuos
p. 44

Lyrinis subjektas ramiai susitaiko su tuo, kad siela nuolat keičia kūno-laumžirgio „išnaras“:

išsinėrimas amžinas
virsmas žvaigždės akmenys
ežeras alksniai avietės kapavietės

išnaros esu visų formų
frontonai gumbai natos šiurenimas
krūmų ir kraujo
šešėliai iš sąmonės
instinktas
mušantis lauk iš paviršiaus
noras slėptis nertis iš visų pavidalų
vis giliau
giliau
p. 41

„Giliau“ – matyt, ežeran. Taip – „Ežere“ – pavadintas ketvirtasis rinkinio skyrius. Jis pasirodė nuobodus. Akys lėtai – po vieną ar du žodžius eilutėje – slysta tekstu, ir skaitanti sąmonė grimzta į tą patį letargą, kurio apimtas čia yra lyrinis subjektas: „bet dabar / daug labiau negu įprastai / tyliu / daug labiau / stengiuos pritapti / prie miegančių žuvų / meldų švelniai sūkuriuojančių / dabar ypač man reikia / bent lašelio / iš šito sapnuojančio ežero“ (p. 56) ir t. t. Sunku patikėti, kad kitame tekste „miegas pilnas blaškymosi / malimosi“ (p. 57). Skaitytojas sapnuojančiojo sapnų nemato. Mato nebent monotonišką rudens peizažą:

čirpiančios
pūvančios žemės
pelijantis ežeras
akmenys stagarai
keliukai išmindžioti
karvės per lietų pamėklės
trobos įlinkusios tarsi samčiai
sąmonės samtis rudenį graibstantis
p. 68

Kaip pasakytų D. Kajokas – „mirti reikia rudenį“. Tik iki kajokiškos mirties G. Bleizgiui toli šaukia. Galima tik konstatuoti jo paties žodžiais, kad lyrinis subjektas pasmerktas „pamiršti / kas yra banalu / ir pradėti kartotis / iš pradžių nepastebimai / paskui įkyrėti nueiti / su savo burblenimais / pamažu atsibodus / molėjant // švilpiant“ (p. 69–70). Čia, matyt, pradėjo veikti tai, ką A. J. Greimas vadina „modaliniu paradoksu“: veikla tęsiama, nors visos aplinkybės rodo, kad jos tęsti jokiu būdu negalima. Neatsitiktinai turbūt paskutinė dalis pavadinta ne kokiu nors „Epilogu“, o „Įvadu II“, turinčiu vidinį pavadinimą „Laidotuvių fuga fa moll“. Tai tekstas, ir apibendrinantis tai, kas kalbėta visame rinkinyje, ir kartu nieko nepasakantis – perskaičius tikriausiai nutekėsiąs kaip vanduo į poezijos užmarštį. Tuštumon, į kurią taip atkakliai gieda kariuomenė.