Genys kala tylą

„Rašau savo malonumui. Kartais kažką pamatau pro langą, gatvėje. Vėliau viską sudėlioji.“ Štai taip ūkiškai – lyg Žemaičių būras – apie savo kūrybinio proceso peripetijas ir perturbacijas vograuja Šiaulių universiteto dėstytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Petras Rakštikas.

Imituokim šitą procesą. Štai žiūriu pro langą. Gatvėje pamatau... bobą – ką ten daugiau pamatysi. Imu viską dėlioti. Silpnos bobutės veide, tarp tvoros ir namo lango, žėruoja tuščios ir juodos akių skylės... Gražu – ir boba supoetinta, ir jos fiziologinė būklė tiksliai įvardyta, tik va tvorą su skylėm jos veide pats pridėjau. Ir išėjo bobutė į mišką, ir priskaldė malkų su kirviu, su seneliu, su pūslėtomis rankomis po mėlyne, po žaluma ir ant jos... Juk nerašysi, kad ta boba niekur neina – stovi ir kažko žvalgosi. Kairėje iškylaujančios mergelės pagaliais šeria rausvą gėlę ir dirsčioja į dešinę, kur žali kareivėliai žalioje pievoje užstoja vienaakę sodybą... Čia aprašiau, kaip ta pati boba išsitraukė iš rankinės dešros galą. Debesų tinkle įsipainiojęs pūva žalias mėnulis... Nieko neįvyko, ji tik susikišo dešrą atgal. Neiškentęs vienatvės kaštonas šoko į žemę, išsinėręs iš dygliuotų marškinių, pasileido paskui tave, aplenkė, stryktelėjo į gatvę ir nusižudė po pravažiuojančia mašina... Velnias, bent koks nors automobilis pasirodytų, gal kliudytų tą durną bobšę. Ir užsiveisė bobutėje trumparegė pelėda, kurios nenušovė nei ji, nei senelis, nei vaikai... Taip taip, nušauti ją! Visą pasaulį užstoja! Nežinomos moterys prigimdė armiją seniai mirusių vaikų, mylėjo juos ir nekentė pabodusių vyrų, kurie pamirštiems tapytojams mokėjo auksu už pagražintus žmonų veidus, su rankomis ir be rankų neįžvelgiamoje tamsoje laiko nučiupinėtuose rėmuose... Užsisvajojau per tą prakeiktą bobutę, kuri, beje, jau dingo iš lango stačiakampiu įrėminto paveikslo...

Šia kuklia P. Rakštiko poetinės tapybos miniatiūrų interpretacija norėjau pabrėžti, kad ne viskas taip paprasta ir banalu, kaip mėgsta parodyti autorius, teigiantis, kad kuria pagal principą „Čto vižu – to poju“. Ką padarysi – neturi P. Rakštikas nė krislelio tos arogantiškos savigyros, kuri didžia dalimi ir pelnė (arba pelnys) laurus mūsų nuostabiems poetiniams narcizams – Erlickui, Navakui, Stankevičiui & Co.

Prieš porą metų pasirodžiusios P. Rakštiko knygos „Vėjas, lapas ir rakursas“ apžvalgoje („Š. A.“, 2005.XII.17) autorių pavadinau novatoriumi, nušluosčiusiu nosį poetiniams Rašytnamio degradams, o šiandien jį jau reikia vadinti kūrybinių tradicijų tęsėju, deja, bandančiu prie tų degradų prisišlieti (2007 m. kovą jis įstojo į LRS). Tada mėgavausi poetinės tapybos vaizdinių įvairove – „nuo beribės melancholijos kupinų panoraminių peizažų su išsikraipiusiomis gyvulių-žmonių-paukščių kreatūromis kokiame nors iliuzinės periferijos užkampyje arba mįslingų pastebėjimų pro atvirą langą, žavintis sezoninėmis grožybėmis, iki linksmų siurrealistinių bei trumpų tarsi kinas akimirkų, užplūstančių sielos erdvę“. Dabar, deja, ima dominuoti tie „mįslingi pastebėjimai pro atvirą langą“. Nuolat besikartojantys prūdo, bobutės, karksinčių varnų įvaizdžiai, nė kiek nesikeičiantis supoetintos prozinės miniatiūros žanras su visais savo pliusais ir minusais, autoriaus pamėgtas dokumentinio pasakojimo stilius, panašiai vartojamos paradokso kūrimo priemonės, tas pats liūdnas, pavargęs ir mąslus žvilgsnis leidžia manyti, kad P. Rakštikas savo trečiąja knygute, kurioje nepastebėjau jokių formos, turinio ar stiliaus inovacijų, pasiekė šio žanro brandą, po kurios neišvengiamai ateina kūrybinis krytis, prasideda tuščio formalizmo ir bevaisio kartojimosi fazė. Taip sakant, paveikslas baigtas – laikas kalti rėmus. Pažiūrėsim, ar tie rėmai bus sukalti iš pakliuvusių po ranka lentgalių, o pats paveikslas kabės nežinomoje prakartėlėje, ar jie bus padengti kičiniais blizgučiais ir taps dar viena Rašytnamio interjero puošybos detale.