Gėlių gatvė

Žinoma eseistė, publicistė, prozininkė ir įdomių knygų vaikams autorė Gintarė Adomaitytė ne per seniausiai išleido romaną „Gėlių gatvė“, kurio subtilus viršelis (dail. Romualdas Balinskas) išsyk patraukė dėmesį. G. Adomaitytės rašymo stilius lakoniškas, tačiau patrauklus, gyvas, žodynas sodrus, spalvingas. Tokiam rašymo stiliui autorė išlieka ištikima ir naujoje savo knygoje, tik šįsyk daugiau ironijos, humoro, ypač taiklių herojų apibūdinimų. Kad romane bus kalbama apie neišgalvotus dalykus, autorė skaitytojus perspėja trumpame moto: „Kam gi aš teisybę turėčiau kurti? Teisybės nereikia nė kurti, ji ir taip yra“ (Nikolajus Nosovas). Iš tiesų geografinė vieta, kur rutuliojamas įtemptas, detektyvo elementų turintis romano veiksmas, kam jau kam, o rašytojams ir filologams labai gerai pažįstama. Vilnius. „Litexpo“ knygų mugė. O ir kiti vietovardžiai ar, tarkim, gėrimų (kaipgi be jų apsieiti knygų pristatymuose?) pavadinimai realūs: Lentvaris, Prienai, Stakliškės su garsiąja midaus gamykla, gėrimas ,,Grįžta vyrai“ ir kt. Pavadinimas „Grįžta vyrai“ romane netikėtai įgyja ryškios metaforos atspalvį. Kurgi jie dėsis, visada kur nors grįžta: pas žmonas, meilužes, bendradarbes... Knygų mugėje jų taip pat nestinga. Ir ne tik lietuvių. Pasitaiko net prancūzų! Užsienietis… „Jo knygos gardžios. Kvapnios. Jis tikrai žino, kas yra meilė ir kiek ji trunka“.

Beprotiškame mugės šurmulyje nutinka keistų dalykų: moteris nualpsta, miršta, o paskui vėl atgyja, rašytojai ir rašytojos sulaukia ,,aistringų gerbėjų“ arba... ne („Ypač – jei autorės ne kažin kuo ypatingos. Ne gražuolės jos, ne. Ir laikraščiai apie jas nerašo“), pasitaiko, kad ir „girtas knygų apžvalgininkas veržiasi į sceną“, o kai kam bėgimas per mugės teritoriją tampa tikra kančia ir t. t. Bet kodėl „Gėlių gatvė“? Kodėl ne „Litexpo“? Pasirodo, gėlių nestinga ir garsiojoje Knygų mugėje, nors lauke šalta, žvarbu, vasaris...

„Gėlių gatvė... Sodų... Taip Urša pati sau praminė Knygų mugę. Nerasi leidyklos stendo, kurio nepuoštų gėlių vazonas. Ir dar saldainiai, retsykiais – gėrimai. Šį sykį „Giedra“ pasirinko minimalizmą: viena balta rožė senamadiškoje krištolo vazoje. Visas muges, visus turgus, visus prekybos centrus Urša tik taip ir tevadina: Gėlių gatve, Sodų lysvėmis, jų klombomis – vysta ten flora, alkūnėmis braunasi fauna. Vyrai išeina, tolsta, vėl grįžta; vyrai parduoda ir perka, moterys uoliai triūsia kartu. Gėlių mainai!“

Keturiasdešimtmetei rašytojai Uršai ir kiek jaunesnei dailininkei Mikai sunkiai sekasi prekiauti Pasakų knyga, tačiau kam šiais laikais lengva? Be pagrindinės romano herojės Uršos, kuri nekenčia silpnų žmonių, netiki prietarais, bet tiki ženklais, sutapimais, simboliais ir metaforomis, romane yra ir daugiau spalvingų personažų: kritikė Daiva, pravardžiuojama Vaikų Pasauliu, tobulas „Giedros“ leidyklos korektorius ir priekabus redaktorius Jonas, redaktorė Saulė ir jos zirzeklis vyras Tomas, gražuolė barmenė Vanda ir kiti. Neretai autorė, brūkštelėjusi tik keletą štrichų, išsyk nupiešia įdomų portretą. Pavyzdžiui., kad ir kritikė Daiva. „Moteris vulkanas – kandumo ir švelnumo mišrainė, cinizmo ir romantikos kokteilis, intelekto ir bobiškumo samplaika“. Arba korektorius Jonas. „Nebuvo klaidos, kurios korektorius Jonas nebūtų pastebėjęs. Nebuvo ir autoriaus, kuris redaktoriaus Jono nebūtų pasiuntęs – toliau ar arčiau. Rusiškai ar lietuviškai, mandagiai ar „matais“ – kalbos puritoną Joną keikė visi“. O Saulė visai kitokia. „Klusni. Pareiginga. Tvarkinga. (…) Nuolankiai prašanti konsultacijų. Bijanti įkyrėti. Atsiprašinėjanti“. Romano herojai – ne tik leidyklos darbuotojai, ir gyvena jie ne tik „Litexpo“ knygų mugėje… Jie myli, nusivilia, išsiskiria ir vėl sugrįžta, jie dirba ir ilsisi, svajoja, kuria planus, filosofuoja…

Manyčiau, kad G. Adomaitytės romanas „Gėlių gatvė“ – viena iš įdomesnių ir originalesnių knygų, išleistų 2005-aisiais.