Gatvė tarp dviejų bažnyčių

Kalba, sakyta per Vilniaus knygų mugę, pristatant Eugenijaus Ališankos esė knygą „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“.

Kažkada apsibrėžiau, kad vienas iš geros literatūros požymių yra tas, jog tekstas yra įsidėmimas, jis nevalingai grįžta į atmintį. Šiemet keleto žmonių esu klaususi, ar jie atsimena Eugenijaus Ališankos seniai spausdintą esė apie Kalvarijų gatvę. Parašyta 2000-aisiais esė „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ pasirodė „Šiaurės Atėnuose“ 2004-aisiais, ir tas periodikoje prašapęs gabaliukas neišblėso iš jį skaičiusiųjų atminties. Dabar jo pavadinimu pavadinta visa eseistikos knyga, galbūt todėl, kad jame yra ryškiausi visos knygos bruožai. Pati tą esė irgi atsiminiau, bet negalėjau konkretizuoti detalių, – atmintyje išliko vaikas, ryškus laiko pojūtis ir vandens pompa. Vandens pompos fotografija, daryta paties autoriaus, toji esė buvo iliustruota. Vandens pompa yra vienas iš tų kelių magiškų objektų (kaip, pavyzdžiui, švyturys, kriauklė, žibintas, atversta knyga), nežinia kodėl keliančių nostalgiškus jausmus ir turinčių dekupažo sielą. „Man kolonėlės pompa – tarsi svirtis“, – rašė ir A. Verba.

Dabar, kai perskaičiau visą knygą, pasidarė aišku, kad laiką atsiminiau neatsitiktinai. Laiko – ypač praeities ir dabarties – pilna knyga, o Kalvarijų gatvė tarsi sovietinio popieriaus skiautė, nešiojama atminties vėjų, persekioja pasakotoją iki pat Kolos pusiasalio. Pirma mano skaityta knyga, kurioje laikas buvo vienas iš veikėjų, buvo Th. Manno „Užburtas kalnas“. Paskutinė – V. Woolf „Į švyturį“. Į maždaug trisdešimt metų, skiriančių sąmonėj šitas knygas, įsiterpia ir „Gatvės tarp dviejų bažnyčių“ sekundė. Laiką, šią sunkiai paaiškinamą, bet pojūčiais nuolat fiksuojamą kategoriją, Eugenijus yra apmąstęs viename tekste, remdamasis šventuoju Augustinu. „Kadaise šventasis Augustinas išties yra kalbėjęs apie tai, kad egzistuoja tik esamasis laikas. Tačiau jis skyrė tris jo formas: esamasis apie būtąjį (atsiminimas), esamasis apie esamąjį (stebėjimas) ir esamasis apie būsimąjį (laukimas). Poezija tampa poezija tik tuomet, kai ji aprėpia visas tris esamojo laiko formas.“

Pasakysiu poetui E. Ališankai gal ir ne komplimentą – man jo poezija atrodo proziška, o eseistika poetiška. Bandžiau šį įspūdį pagrįsti kokia nors logika. Bet nesugalvojau nieko protingiau, kaip tik tai, kad E. Ališanka yra matematikas ir renkasi racijos diktuojamas, o ne įstrižais asociacijų tinklais pagaunamas prasmes, kurias kartais galima paaiškinti tik trečio brolio Jono intuicija ar promilėmis. Poetiška eseistika man atrodo organiškesnė nei proziška poezija, ir čia vėl kyla klausimų: ar iš tiesų taip yra, jei taip, tai kodėl.

Esamojo būtojo laiko, t. y. atsiminimų, knygoje daugiausia. Apie praėjusį laiką kalba pasakotojas, keliavęs ir prievarta (tremtis –Sibiras, armija – Kolos pusiasalis), ir savo noru (Krymas, Šveicarija) daugeliu pasaulio gatvių tarp daugelio bažnyčių. Autoriaus atsiminimams nebūdinga tai, kuo dažnai pasižymi grįžtelėjimas atgal lietuvių literatūroje – tai apgailestavimai, kad žmogus turi savybę mirti, o laikas – bėgti. Įvairių epochų, vietovių linijas E. Ališanka peržengia labiau smalsaudamas nei vertindamas. Nostalgija yra nesentimentali, konstatuojanti. Nors žodis „gaila“ vietomis ir šmėkšteli, teksto įtaigą kuria ne jausmingumas, bet taiklių, kasdieniškų ir kultūrinių kontekstų sandūra, itin būdingas profanum ir sanctum derinys. Profanum ir sanctum užkoduotas jau knygos pavadinime, jei žinome, kad F. Dzeržinskio gatvė yra palei turgų. Prisiminimą apie patetišką sovietinį Didžiosios revoliucijos paradą autorius permuša turgaus vaizdu. Prisimenama, kad sandėliuke, kuriame naktį mylėdavosi žmonės, vėliau buvo laikoma kiaulė. Tačiau bjaurumo estetika netampa dominuojanti, kaip ji nėra vyraujanti ir gyvenime. Auksas ir mėšlas svarstyklėse nuolat svyruoja, ir galbūt kaip tik tai palaiko atmerktas jautruolių akis. Šitą ribą jautė bent teoriškai net tokie rašytojai kaip Ch. Bukowskis: „Cinizmas yra silpnybė, trukdanti prisitaikyti prie esamos akimirkos. Taip, tikra silpnybė, kaip ir optimizmas.“ Knygos detalių tikrumą galiu pasitikrinti pagal savo atmintį. „Tualetas, sukrypusi trijų kabinų medinė būda, balintos apsilaupiusios sienos. Apačioj tyvuliuojanti šūdo ir geltono šlapimo jūra, kurioje kirba milijonai baltų kirminų. Sienose išurbintos skylės, pro kurias Eroto pažadinti paaugliai mėgina įžiūrėti draudžiamą vaisių.“ Kirmėlių faktūra, vaikystėje tokioje pat vietoje mano matyta Anykščiuose, vėliau leido nepamiršti kito realybės poliaus, kai žiūrėjau į grynąjį grožį – į aukso gyslomis austą brokatą ar perlaužtos baltos duonos debesis. Detalių tikrumas prozoje yra tarsi pastoliai simuliakrų, štampų, įvaizdžių, klišių, kopijų pelkėje. Kaimynė pamėlynavusiu veidu, aprašyta knygoje ir matyta vaikystėje, neišlaikanti pusiausvyros ir parvirstanti ant tvoros, leidžia įgyti atsparumo nepasiduodant propagandai, į kurią leidžiasi žymios Lietuvos moterys, išpuoselėtus veidus nusigrimuodamos sumušimais dėl kilnios misijos. Truputį nukrypsiu į šoną, nes esu nepakanti propagandai, nesvarbu, kad ir kokias idėjas ji skleistų, nes propaganda supažindina su privaloma tiesa aplenkdama protą. Ideologijų žlugimo amžiuje atsirado niša, kurią iš dalies užpildo reklama, reprodukuodama problemą kaip prekę. Kova su smurtu propaguojama reklaminėmis priemonėmis, ir po kelių savaičių imamos skelbti policijos suvestinės, kiek smurtautojų per mėnesį pagauta ir nubausta. Nenustebčiau, jei uoliai imtume sudarinėti smurtautojų demaskavimo penkmečio planus ir net džiaugtumės juos vykdą. „Lož, pizdiož i provokacija, po tokių reportažų kartodavo tėvas, ir iš tiesų – tada aš pirmą kartą patyriau, kas per daiktas yra propaganda, kaip išmoningai bet kas, akivaizdžiausias dalykas, gali būti nutylėtas, pakeistas, iškreiptas, apverstas aukštyn kojom.“ Taip sovietmečio propagandos mechanizmą aprašė savo esė „Maskvos koldūnai“ Laurynas Katkus. L. Katkaus esė ir „Gatvę tarp dviejų bažnyčių“, beje, daug kas sieja, pirmiausia – laikas ir jo realijos. „Maskvos koldūnų“ berniukas perka knygas apie sovietinius didvyrius „Šatrijos“ knygyne, F. Dzeržinskio gatvėje, ryškinama ta pati – kiemo ir pasaulio opozicija, įskaitant pirmą pasaulio slėpinį – sandėliuką. Patyrinėta sandėliukų „toponimika“ įvairių rašytojų kūryboje, ko gero, atskleistų įdomių asmeniškumo ir viešumo, normos ir jos peržengimo, pogrindinės ir valdžios pageidaujamos veiklos sandūrų.

„Didžiulis auksinis rutulys. Toks mano pirmasis prisiminimas, pirmas daiktas, nuo kurio prasidėjo mano atminties istorija. Geltonas rankenos burbulas, kaimynų durys. Grįžome iš Sibiro.“ E. Ališanka laiką knygoje dažnai įdaiktins, leis jį simboliškai pamatyti kaip po kelių dešimtmečių aplankytą vaikystės trešnės medį. Laikas knygoje – kaip pasakotojo senelio iš kišenės ištrauktas ledinukas. Kai nuo jo nukrenta šapai, pajunti saldybę ir amžinumą. Praėjus lygiai pusei amžiaus nuo „Gatvėje tarp dviejų bažnyčių“ aprašomo laiko, kai kurias knygos vietas skaitau kaip vakarykštį vaizdą pro savo langą: „Prie turgaus nuo senų laikų policijos nuovada, ten visai saugu, net prostitutės buriasi. Matyt, tos, kurios nenori mokėti mokesčių. Vienintelė vieta, kur šurmulys nenutrūksta iki paryčių – naktinė parduotuvė. Net elgeta sėdi ant laiptų per naktį, ištiesęs savo vienintelę koją.“

Prieš porą metų važiavome su E. Ališanka į Gracą. Traukiniu iš Vienos. Per kalnus, nuo kurių jau buvo nutirpęs sniegas. Matėsi slėniai, tarp eglių – viena kita pilis. 1928 m. ne taip toli nuo tų vietų pas Zinaidą Gippius ir Dmitrijų Merežkovskį tris dienas svečiavosi Nina Berberova. Kai ji dar per Vokietiją, Italiją, Prancūziją nebuvo pasiekusi Amerikos. Dar nebuvo dėsčiusi Jeilyje, Prinstone, ir A. Voznesenskis tada dar nebuvo parašęs apie ją eilėraščio:

Kak aromatna, Gospodi,

izbegnuvšaja ČK,

kak persikovaja kostočka

smuglaja vaša ščeka!

Koks ilgas yra laikas, kai pagalvoji. Juk E. Ališankos sakinys – „grįžome iš Sibiro“ – aplinkybėms susiklosčius kitaip galėjo būti ir N. Berberovos prisiminimų knygoje „Kursyvas mano“. Pasitraukusi iš Rusijos pro svetainės langą kalnuose ji žiūrėjo į pilį, panašią į tą, kurią mačiau pro traukinio langą. Mūsų su Eugenijum bendrakeleivis vagone, austras, tuo metu pasakojo, kad pirko vasarnamį, įsivaizdavo, kaip kitais metais jis bus suremontuotas. E. Ališanka pasakė: „Man patinka, kai traukinys ima važiuoti iš įsibėgėjimo, be garso, kai sklendžia kaip nustojęs sparnais mojuoti paukštis.“ Pagalvojau, kad į Austriją man ir vėl nuskilo važiuoti su poetu. Tiksliau – su poezija. Vagone buvo esamasis laikas trimis šventojo Augustino nusakytais pavidalais. Prisiminimas – N. Berberova. Stebėjimas – traukinys kaip paukštis. Esamasis apie būsimąjį – suremontuoto vasarnamio vizija. („Poezija tampa poezija tada, kai ji aprėpia visas tris esamojo laiko formas.“) Tada jau buvau skaičiusi poetišką E. Ališankos esė „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“, kuri gali įtraukti kaip važiavimas per laiką traukiniu, kai jis sklendžia aplenkdamas karo aplenktas pilis, retkarčiais palaikomas ratų dundėjimo rimo.