Gastrolės

Daugeliui iš legendinio lietuviško serialo „Giminės“ žinomos aktorių Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus poros dukra išleido subrandintą kūrinį, kurio tematika neturėtų stebinti susipažinusių su rašytojos bei poetės kūryba ar biografija – kas kitas, jei ne ji, kurios vaikystė ir jaunystė prabėgo teatro užkulisuose, grimo kambariuose, spektaklių premjerose gali žinoti, koks jausmas yra iš tikrųjų išgyventi teatro dvasią.

Jos poezijoje daug aliuzijų į aktorinį meną, sceną. Atsimenu labiausiai užstrigusias eilutes – „ten jaunas superrežisierius/ slapta įjungė sukamąją sceną/ ir mirtinai užsupo trisdešimt artistų“. Nors „Gastrolės“ yra pirmasis D. Zelčiūtės romanas, jis yra jau vienuoliktoji kaunietės knyga. Taip pat šią autorę galite prisiminti ir kaip kapitalinio prisiminimų rinkinio apie rašytoją ir dailininkę Jurgą Ivanauskaitę sudarytoją.

Pagrindinei romano veikėjai keturiolikmetei Akvilei Skaudžiūtei gyvenimas atrodo kaip spektaklio ar filmo scenarijus: ji nuolat mintyse kurpia remarkas, kurios turėtų padėti jai susivokti ir jaustis bent šiek tiek valdančia sudėtingas situacijas. Net apie paskendusį žmogų ji pasako: „Toks vasaros scenarijus". Sutiktuosius ji skirsto į teatro ir ne teatro žmones. Mergina jaučiasi lyg pastatyta į tamsų priescenį, tapusi nematoma dekoracijos puse, sena ir nemokančia džiaugtis. Žengimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, jai pačiai to nesuvokiant, nuvilia kaip per daug skubotas žiūrovų išsiskirstymas po jaudinančio vaidinimo, kai „anas gyvenimas dar neišgaravęs, o kita realybė neprabudusi“.

Jaunuolė rašo įkvepiančią poeziją ir net vakarėlių metu nusigręžusi nuo visų skubiai brūkšteli kilusias poetiškas mintis. Dramaturginius pjesės, o kartu ir kitokios – emocingesnės ir labiau sukrečiančios – būties principus ji gavo kartu su motinos pienu. „Realus gyvenimas... – prisipažįsta Akvilė. – Mane nuo jo užsupa kaip Užkarpatės keliuose, ir po kelių posūkių pradedu vemti. Visi sako: išaugsi. Tik – kada?“ Paauglei kyla abejonių – gyva ji ar tik įsijautusi į vaidmenį. Ji nori jaustis tikra, esanti, ne pjesės, ne literatūrinis ir ne savo pačios susigalvotas herojus, bet gyva – bręstanti mergaitė iš kūno ir kraujo. Tačiau kol kas tikrovė jai – klampi, pernelyg aiški, žmogų perpus dalijanti, o scena – amžinosios tėvynės ir absoliučios teisybės vieta laikais, kai režisieriai ir aktoriai turi atsargiai naudoti simbolių kalbą norėdami įveikti tarybinę cenzūrą ir dogmas, žlugdančias žmogaus, menininko laisvės ir orumo jausmą. Vienas iš tokių ant skustuvo ašmenų vaikštančių artistų – Andrius Vanagas yra pagrindinės herojės meilės objektas.

Ši knyga labai romantiška, nes kas gali būti romantiškiau už neįmanomą meilę, meilę, kuri gali tęstis net po mirties. Akvilė žino, kad ji ir trisdešimt vieneriais metais vyresnis Vanagas šioje realybėje niekada nebus kartu, bet vis vien ji nori glaustis prie jo, kad ir trenkiančiu vynu, kelių dienų prakaitu bei tabaku. Atrodo, ką bendro galėtų turėti alkoholio debesys ir meilė – „Vyno, degtinės, pigių ar prabangių rūkalų kvapas ir – protą temdanti, protą apvalanti, sielą nudeginanti aistra...“ 

Gastrolės – tai pažadėtoji žemė, išsipildymas, ten kiekviena teatro akimirka virsta nekasdieniška kasdienybe, o Akvilė gali netrukdoma leisti laiką su Juo, kuris suprasdamas tai ar ne, leidžia mergaitei tikėtis daugiau nei švelnaus flirto: („- Taip nenoriu tavo drabužių, – jis sielvartingai sudejuoja, – labai trukdo prieiti iki širdies.“). Galiausiai mergina pasijaučia besilaukianti, nėščia be įprastinių vyro ir moters santykių, bet ar tai svarbu, juk ir prisiminimų nepasidėsi į jokią dėžutę kaip suvenyrų, ir vis dėlto jie ne mažiau realūs. Deja, neįmanoma apsaugoti teatro nuo realybės, kai uždanga galop nusileidžia ir lieki vienas su savimi be jokių kaukių. 

Šis romanas tikrai yra šviežias oro gūsis lietuvių literatūroje vien jau dėl kitokio sovietmečio vaizdavimo: pasirodo, tiems, kurie turėjo fantazijos ir užsidegimo, net tie laikai galėjo būti ganėtinai šviesūs, aistringi, kad ir įsupti į ilgesio bei primestinių normų voratinklį. Ir tada žmonės gyveno, mylėjo, svajojo bei kūrė. Taip pat tai savotiška atsvara verstiniai paauglių literatūrai, nes poetiškai ir artimiau lietuviškam mentalitetui nupasakoja jauno žmogaus dramas ir psichologiją. Man regis, ši knyga tarybiniais metais būtų deficitinė ir knygynuose iki jos nusidriektų eilės. Gal prie to šiek tiek prisideda ir vienas simpatiškiausių romano viršelių, kuriuos kada esu mačiusi. Nors sakoma – nespręsk apie knygą iš viršelio, šįkart galima ir surizikuoti.