Gailestingumas

Kaip visose Jodi Picoult knygose, taip ir šioje istorijoje neapsieita be nusikaltimo bei jos pasėkmių aiškinimosi teismo salėje. Tačiau šį kartą nusikaltimas ir teismas užima mažesniąją knygos dalį, todėl pavadinti knygos „teismos salės drama“ ar kriminaliniu romanu būtų klaidinga. Nors knygoje nagrinėjamos meilės ir santykių temos, pavadinti knygą meilės romanu būtų taip pat klaidinga. Taip, turinys skirtas meilei, tačiau ne tai, kuri baigiasi „gyveno jie ilgai ir laimingai“. Šiame kūrinyje labiau nagrinėjama tamsioji santykių pusė, žmogaus prigimtis bei motyvacijos, verčiančios mus judėti į priekį.

Knygoje pagrindinio aktoriaus vaidmeniu figūruoja Džeimis Makdonaldas, kurio žmona skausmingai serga vėžiu ir maldauja vyro paskutinės paslaugos — leisti jai numirti ne taip skausmingai, eutanazijos keliu. Jis nusprendžia važiuoti pas pusbrolio, visų gerbiamo miestelio policijos viršininko paprašyti pagalbos. Jo pusbrolis Kameronas Makdonaldas yra nenustygstantis vietoje ir niekuomet nepatenkintas savo gyvenimu žmogus. Jis neapsidžiaugia Džeismo atėjimu į jo gyvenimą, nes nebuvo jo matęs nuo vaikystės. Kamerono žmona Alė labiau palaiko Džeimį ir mano, kad tai, ką padarė pastarasis, yra nepaprastai romantiška, atlikta iš nuoširdžios meilės.

Nors knyga yra apie meilę, tačiau tai ne meilės romanas. Joje nagrinėjama tai, ką galime padaryti dėl tų, kuriuos mylime. Knyga ir viskas, kas vyksta joje „susukta“ apie vieną teoriją, kurią galima taikyti kiekvienos poros santykiuose. Teorija teigia, kad kiekvienoje pora kažkuris asmuo stengiasi labiau dėl meilės nei kitas, pvz. 60-40 ar 70-30. Visuomet vienas žmogus stengiasi labiau puoselėti santykius. Deja, šios teorijos tiesa šiek tiek ir liūdina. Asmeniškai aš esu buvusi abiejose lygties pusėse, kad ir kaip sunku būtų tą pripažinti. Knygoje netiesiogiai užsimenama ir apie tai, kad per visą draugystę šis santykis gali keistis ir net susikeisti vietomis.

Knygų rašytojos Jodi Picoult knygos visuomet užduoda tuos klausimus, kurių stengiamės išvengti. Tačiau netiesiogiai ji įkala į galvą tam tikrą medžiagą, o po to jau neturime kitos išeities, kaip tik susidurti su tais klausimais bei juos išspręsti. Knygos idėją greitai suprasite perskaitę kitų Jodi Picoult aprašomų knygų tematiką: smurtas mokykloje, savižudybė, išprievartavimas, seksualinis piktnaudžiavimas ir pan. Šis kūrinys skirtas norintiems įstumti save į diskomfortą ir panagrinėti tamsiuosius santykių aspektus. Atrodytų, kad šio kūrinio pagrindinė tema yra eutanazija, tačiau eutanazija yra labiau meilės ir santykių potemė, tad kūrinio tema reikėtų laikyti santykius poroje.

Šis kūrinys yra labiausiai slegiantis iš visų Jodi Picoult darbų. Tai gali skambėti keistai prisiminus, kad knygos tematika susijusi su meile. Kai kuriose vietose ne ašarojau, bet verkiau. Stipriai. Potvyniais. Todėl patartina kūrinį skaityti uždaroje patalpoje esant vienam, o ne prie kitų žmonių. Kad knyga protarpiais pasirodė labai slegianti nereiškia, kad ji man nepatiko. Tiesiog šioje knygoje apžvelgiami ne šviesieji santykių aspektai, o tamsieji ir kur kas sudėtingesni.

Personažai, kaip ir kitose Jodi Picoult knygose, yra tai, kas išskiria šią autorę iš kitų. Siužeto linija yra unikali ir kontraversiška, tačiau personažai yra pagrindinis kūrinio variklis - neįmanoma į juos neįsijausti, neįmanoma jų nesistengti suprasti. Knygoje yra veikėjų, kurių tikriausiai neapkęsite, bus tokių, kuriuos mylėsite, tačiau jau geriau turėti tokį derinį negu nejausti visai jokių emocijų personažams. Emocijų pagalba skaitytojas labiau įtraukiamas. Dažniausiai knygose personažai būna priedas prie nuostabios siužeto linijos, šioje knygoje atvirkščiai - siužeto linija yra priedas, tarytum šalutinis dalykas prie nuostabių ir labai įtikinamų personažų.

Sunku tiksliai apibūdinti ir knygos pabaigą. Ginčytina, ji baigėsi laimingai ar ne. Tačiau pabaigos tikėjausi ne tokios. Jei būčiau knygos autorė, perrašyčiau pabaigą taip, kad išvada būtų kuo „laimingesnė“. Tačiau kita vertus, tokia knygos pabaiga, kokią pasirinko knygos autorė yra išmintingesnė, užduodanti naujų klausimų, tarytum „namų darbai“ po perskaitytos knygos.

Tai tikrai ne iš linksmųjų knygų, kai kuriose vietose skaityti gali būti sunku. Temos prieštaringos ir kontraversiškos. Apie jas dar dažnai galvojau ir tebegalvoju užvertus paskutinį knygos puslapį. Yra tik vienas dalykas, kuris nepatiko knygoje - personažai yra škotai ir kartais nusikeliama į prisiminimus iš Škotijos, nors tam nebuvo jokio tikslo. Šis turinys visai nepapildo tikrosios istorijos ir skaitant ją dažnai nuklysdavau mintyse į šalį.

Šią knygą vertinu penkiais balais iš tiek pat galimų. Labai ją rekomenduoju visiems Jodi Picoult fanams, žmonėms, mėgstantiems nagrinėti socialines problemas ir tiems, kuriems nusibodo „fantastiniai“ romanai su laimingomis pabaigomis. Realybėje būna kitaip, taip, kaip aprašyta Jodi Picoult knygoje „Gailestingumas“.