Florencijos kerėtoja

Nepaisant perdėto polinkio į fantazijas, Salmanas Rušdis (Salman Rushdie) yra pretendentas į sekančią Nobelio premijos titulą. Taigi, gali pasirodyti keista, kad šalia prasmingų jo kūrinių, neseniai knygynus pasiekė ir „vasariškas romanas“, pavadinimu „Florencijos kerėtoja“.

Kūrinys, kurio siužetas vyksta XVI a., yra gana keistos struktūros, jame nerūpestingai randama ir istorinių, ir legendinių elementų. Jų esti tikrai daugiau negu kituose jo kūriniuose, kaip pvz. „Paskutinis Mauro atodūsis“ ar „Vidurnakčio vaikai“. Ir, tiesą pasakius, tai grynai romantinė istorija, kurioje netrūksta Renesansui būdingos magijos ir stebuklų.

Pagrindiniai kūrinio personažai yra imperatorius Didysis Mogolas Akbaras, aukštas geltonplaukis našlaitis, pasivadinęs Meilės Mogolu bei tamsiaakė gražuolė, kuri kiekvienam ją nužiūrinėjančiam vaikinui „suleidžia“ kerus. Tarp kitų personažų yra Makiavelis, Botičelis, Amerikas Vespučis, o taip pat ir gausybė Medičių šeimos narių.  Siužeto vieta apima pusę mums žinomo pasaulio, įskaitant Afrikos krantus, Indijos kraštą, Viduriniųjų Rytų kovos laukus, Renesansinę Italiją. Nepaisant vyksmo vietos, pagrindinė kūrinio „Florencijos kerėtoja“ vieta yra Viduržemio jūra. Atmosfera dvelkia Italijos Renesansu.

Pirmasis trečdalis teksto pasakoja apie paslaptingą šelmį, keliaujantį po pasaulį įvairiais vardais, kol pagaliau jis atvyksta į minėtojo imperatoriaus Akbaro rūmus, Indijoje. Dar prieš tai šis vaikis, dabar pasivadinęs Meilės Mogolo vardu pasiryžo „pamatyti pasaulį keliaujant įvairiomis kryptimis, kartais kaip įgulos narys, kartais kaip nerūpestingas keleivis be bilieto“.

Kelionių metu jis išmoko daugybę kalbų, įgijo neeilinių gebėjimų, kartais apeidamas ir įstatymus, sukaupė daug įdomių istorijų ir ėmė kurti savas. Apie tai, kai pabėgo iš Sumatrijos, kur vyrauja kanibalizmas, apie kiaušinių dydžio brangakmenius Brunėjuje, apie pasivažinėjimą su "Volga" Maksvoje ir t.t.

Tačiau kai kas nors jo paklausia apie jį patį, jis teatsako: „Mano istorija keista, pilna įvairių istorijų“ ir vėliau vėl imdavo pasakoti nesibaigiančias istorijas.

Po to kai Meilės Mogolas pasiekė Fatehpur Sikrį, imperatoriaus valdomą sostinę, Meilės Mogolas rizikuoja savo gyvybe bandydamas įsiteigti Akbarui - tačiau kokiu tikslu? Pačiu tinkamiausiu laiku jis papasakoja neįtikimą istoriją apie savo protėvius ir apie Mughalo princesę, vardu Kara Kioz. Jis sakosi esąs šios princesės sūnus.

Vėlesni du trečdaliai teksto pasakoja apie šios gražuolės nuotykius Viduriniuose Rytuose, Florencijoje. Galiausiai Kara Kioz persivadina Angelika ir ima užkariauti vieno vyro širdį po kitos. Ji yra tikra kiekvieno vaikino svajonė, kartais būdama princesė, kartais vergė, o kartais ragana, ji padaro viską, kad išliktų gyva.

Nors knygoje „Florencijos kerėtoja“ pagrindinis dėmesys skiriamas grožio išaušktinimui, nepamirštama ir „įtakos“ bei „galios“ sąvokos. Pasaulis gali atsukti nugarą grožiui, taip kaip gali atsukti nugarą bet kam, tame tarpe ir aštriam protui ar kilnioms idėjoms.

Vienas kūrinio personažų, modernistinės politikos pradininkas Nikolo Makiaveli įspėja princesę: „Čia yra Florencija, brangioji, ir tu būsi gyva tiek, kiek mokėsi gyventi kaip florentiečiai. Tačiau jeigu iš tiesų esi protinga, gali ilgai neišgyventi. Dėl viso pikto, susikurk pabėgimo planą.“

Jeigu turi galios bei įtakos, ką su ja daryti? Imperatorius Akbaras svarsto apie aukščiausios valdžios prigimtį, apie save, visatą, religiją ir augančią Rytų bei Vakarų partnerystę: „Ar svetingumas turėtų būti išplėstas ir taip pagyvinti kasdienį gyvenimą, ar jis turi būti sustabdytas, kol neprasidėjo irimo visuomenėje procesas?“ Akbaras svajoja apie pasaulio harmoniją, tačiau liūdėdamas pripažįsta, kad neturi galios šio sumanymo paversti apčiuopiamas rezultatais.

Kūrinyje paslėpta daugybė prasmingų pasakymų, tik reikia jas atrasti. Ir visgi, meilės šiame kūrinyje taipogi netrūksta. Knygą stipriai rekomenduoju prasmingų knygų fanams. Penki iš penkių balų.