Filosofinė poetika

Monografijoje nagrinėjama filosofinė poetika. Čia neapsiribojama filosofų pažiūromis į poeziją ar meną apskritai. Tai nėra ir poetikos siaurąja prasme ar estetikos veikalas. Filosofinė poetika knygoje yra tarytum modelis (paradigma), per kurį pateikiamas požiūris į gyvenamąjį pasaulį kaip į kūrybinę žmogaus erdvę. Todėl mūsų akiratyje - ne vien menas, bet ir pasaulėvaizdis, religija, dorovė ir kultūra apskritai. Nors filosofinės poetikos modelis konstruojamas remiantis tam tikra meno šaka - poezija, jis taikytinas labai plačiai - įvairioms kultūrinės raiškos sritims.

Filosofinė poetika čia suprantama kaip vientisa Vakarų filosofijos tradicija, siekianti Antikos laikus. Šiuo aspektu skleistiną Platono ir Aristotelio filosofija. Filosofinės poetikos modelio karkasą ir sudaro Aristotelio poetika, jo paties pateikiama kaip tragedijos teorija. Čia susipina estetiniai (meno kūrinio grožis), etiniai (katarsis kaip sielos apsivalymas), egzistenciniai (tragiškos būties atpažinimas) motyvai. Tai nurodo egzistencinę hermeneutinę tradiciją, kur taip pat daug dėmesio skiriama Antikos filosofijos interpretacijoms. Filosofinę poetiką pateikiant kaip žmogaus pasaulio supratimo būdą, lemiantį jo laikinę egzistenciją, jos modelis galėtų būti papildytas egzistencinės ir hermeneutinės filosofijos priemonėmis. Tada šį modelį būtų galima taikyti labai plačiai, nagrinėjant įvairias kultūros sritis. Be to, filosofinę poetiką galima pasitelkti ir kaip filosofinių tekstų interpretacijos priemonę. Filosofinės poetikos paradigma vienija Antikos mąstymą (Platonas, Aristotelis), krikščioniškąsias jo atmainas (Tomas Akvinietis), gyvenimo (Nietzsche) ir egzistencijos (Kierkegaardas, Heideggeris, Sartreas) filosofiją, fenomenologiją (Husserlis), hermeneutiką (Gadameris, Ricoeuras), egzistencinę teologiją (Bultmannas, Jūngelis). Tai integralus modelis, sutelkiantis tam tikrą mąstymo tradiciją (egzistencinę fenomenologinę) ir leidžiantis kultūrą interpretuoti kaip žmogaus kūrybos visumą. Nors monografijos šerdį sudaro minėtų autorių interpretacija, t. y. teorinis diskursas, sieksiu nurodyti gaires, kaip filosofinės poetikos modelį taikyti, nagrinėjant konkrečius kultūros reiškinius. Šis teorinis modelis galėtų tapti tolesnių kultūros fenomenų tyrinėjimų pagrindu.

Monografijoje siekiama ne tiek pristatyti reikšmingus Vakarų hermeneutinės fenomenologinės tradicijos atstovus, kiek interpretuoti jų kūrybą filosofinės poetikos požiūriu. Filosofinės poetikos modelis kaip teorinis pagrindas galėtų tapti nauju kultūros tyrimų postūmiu.