Ferdydurkė

Vitoldas Gombrovičius (Witold Gombrowicz, 1904–1969) – lenkų romanistas ir dramaturgas, nepriklausomas originalus mąstytojas, vienas iš garsiausių XX a. Europos literatūros meistrų. Studijavo teisę Varšuvos universitete, bet studijas metė ir atsidėjo literatūros karjerai.

Pirmasis jo romanas „Ferdydurkė“ (1937), - groteskiškas, ironiškas šiuolaikinės visuomenės paveikslas, sukrėtęs skaitytojus, - sulaukė milžiniškos šlovės. Tai ironiškas pasakojimas apie vaiku virtusį trisdešimtmetį vyrą, ieškantį savo tapatybės ir besistengiantį perprasti sustabarėjusias socialines, kultūrines ir politines visuomenės normas.

Išgarsėjęs Lenkijoje, Gombrovičius 1939 m. išvyko į Argentiną, neketindamas ten ilgiau pasilikti. Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė jam grįžti į tėvynę. Argentinoje rašytojas praleido 24 metus. Tuo metu Lenkijoje jo knygas buvo uždrausta spausdinti. Į Europą grįžo 1963 m., likusį gyvenimą nugyveno Prancūzijoje. Visi jo kūriniai Lenkijoje buvo išleisti tik 1988 m. 2004-ieji Lenkijoje buvo paskelbti Gombrovičiaus metais.

Antradienį nubudau tą bedvasę ir nykią valandą, kai naktis jau tarsi baigiasi, o aušra dar nėra prasidėjusi. Staiga pašokęs, norėjau pulti į taksi ir lėkti į stotį, nes man pasirodė, kad turiu išvažiuoti - ir kitą akimirką atsitokėjęs suvokiau, kad manęs stotyje nelaukia joks traukinys, kad man neišmušė jokia valanda. Gulėjau blausioje šviesoje, o mano kūnas nežmoniškai bijojo, ta baime slėgdamas dvasią, o dvasia slėgė kūną, ir kiekviena, net menkiausia skaidulėlė gūžėsi laukdama, kad nieko neatsitiks, niekas nepasikeis, nieko niekada nevyks, kad ir kažin kas būtų sumanyta, absoliučiai niekas neprasidės. Tai buvo nebuvimo baimė, neegzistavimo baugulys, negyvenimo nerimas, netikrovės bijonė, biologinis visų mano ląstelių riksmas dėl vidinio sutrupėjimo, išskaidymo ir išbarstymo. Nepadoraus pedantiškumo ir smulkmeniškumo baimė, sąmyšis dėl išskydimo, panika dėl fragmentiškumo, siaubas dėl prievartos, kurią jaučiau savyje ir kuri grėsė man iš išorės - o svarbiausia, kad nuolat mane lydėjo, nė per žingsnį nesitraukė kažkas, ką galėčiau pavadinti vidinio, tarpdalelinio mėgdžiojimo ir pajuokimo, vidinio mano pasileidusių kūno ir analogiškų dvasios dalių pasityčiojimo savijauta.

Lietuviškai išleistas V. Gombrovičiaus romanas „Pornografija“ bei trys dienoraščių knygos.