Etrusko šypsena

Rašytojas – ispanas, bet ši jo knyga – apie Italiją. „Knyga apie tvirtą žmogų, mokėjusį mylėti, kovoti ir iki paskutinės minutės džiaugtis gyvenimu“ – toks pristatymas primena apysakų apie kuklius tarybinius herojus apibūdinimus. O čia veikėjas, kaip ir visi žmonės, ne tik „tvirtas“. Nepagydoma liga priverčia jį palikti gimtąjį kaimą Italijos pietuose ir persikraustyti į sūnaus namus didmiestyje, šalies šiaurėje. Jį kankina ne tiek liga, kiek buržujiškas gyvenimo būdas, neleidžiantis auginti vaikų natūralioje ir atvirai rodomos meilės kupinoje aplinkoje. Senelis (atkakliai vadinamas senoliu, tas dar paryškina nenatūralumą) tyliai kovoja prieš šį sterilų naują pasaulį, kuriame teorinės žinios svarbesnės nei patirtis ar emocijos. Jis pats dar merginasi moterims, atvirai nekenčia kaimyno, ginčijasi parduotuvėse dėl didelių kainų. Visa tai daro savotiškai lengvai ir smagiai – kuo toliau skaitai, tuo didesnę simpatiją jauti. Ir visai nesipiktini jo „bambėjimu“, prieštaraujančiu visuotinei nuomonei.

Per jo naivų stebėjimąsi mums įprastais dalykais autorius sumaniai parodo, kaip šiuolaikiniam europiečiui trūksta paprastumo, kaip jis „užguitas“ visokio plauko specialistų ir teoretikų, visada geriau žinančių, kas geriau. Seniui, dalyvavusiam partizanų kare su vokiečiais, tos buitinės problemos, papročiai, subtilybės atrodo juokingi. Jis stačiokiškas, bet labai nuoširdžiai „politiškai nekorektiškas“: gali ir peiliu pagrasinti, ir linksmai pasityčioti iš šiauriečių (pietų ir šiaurės italų kultūriniai prieštaravimai sukelia tikrą „karą“, apie jį, žinoma, nerašo nei A.Baricco, nei kiti dvasingi ir madingi italų autoriai). Realybė labai natūraliai susilieja su praeitimi, nors ir negyvenama vien prisiminimais, o senuko mėgstama frazė „džiaugtis gyvenimu“ neturi nieko bendra su reklamos išpopuliarinta sotaus optimisto šypsena. Lėtai rutuliojantis romano veiksmui, – smulkiai aprašoma kone kiekviena senuko nugyventa diena, – imi suvokti, kad laiko gyventi jam liko ne tiek jau daug, bet ir pats jo mąstymo būdas leidžia „gaudyti akimirkas“ taip, kad jos atrodytų amžinos. Tipiškas itališkas mėgavimasis maistu, kvapais, moterų grožiu, anūko augimu, sveikas skepticizmas ir humoras padaro jį išties nenugalimą. Skaitymas neprailgsta, tik perša mintį, kad jokie specialistai ir teoretikai neišmokys žmogaus būti laimingo. Nors ir suvoki, kad frazė „būti laimingam“ netrukus irgi gali pavirsti buržujišku, reklamos „nutrintu“ tuščiu palinkėjimu.