Emausas

Alessandro Baricco (g. 1958) pažįstamas iš romanų „Šilkas“, „Novečentas“, „City“, „Be kraujo“, „Toji istorija“, „Jūra vandenynas“, „Aistrų pilys“. A. Baricco yra ragavęs ir filosofijos ir muzikos mokslų (tai atsispindi „Novečente“, kuriame filosofija dera su muzika; režisieriaus Giuseppe’s Tornatore’s 1998 m. filmas „1900-ųjų legenda“ puikiai iliust­ruoja romaną), kartu su Prancūzijos elektroninės muzikos duetu „Air“ išleidęs albumą „City Reading“ (grupė sukūrė muziką, rašytojas įskaitė „City“), ėmėsi režisieriaus darbo (2008 m. filmas „Paskaita Nr. 21“). Dar vienas filmas, sukurtas pagal A. Baricco kūrinį, – režisieriaus François Girard’o 2007 m. „Šilkas“ („Soie“).

„Emausas“ („Emmaus“, 2009) –­ vienas naujausių jo kūrinių (naujas –­ „Istorija apie „Don Giovanni“, papasakota Alessandro Barrico“, 2010). Romane keturi jaunuoliai – Luka, Bobis, Šventasis ir anoniminis – pasakotojas išgyvena šiuolaikinio pasaulio siaubus, bandydami juos pamiršti. Vaikinai lankosi bažnyčioje, slaugo senelius, nes yra „katalikai, tikintys“, turi nuostatų, nesuderinamų su suaugusiųjų taisyklėmis. Į šį uždarą pasaulėlį įsiveržia Andrė, parodanti vaikinams kitą pasaulio pusę, kurioje viešpatauja seksas, skausmas, baimė, neapykanta ir mirtis. Romanas neilgas, pasakojimas greitas (aprašoma tipiška šiuolaikinių jaunuolių istorija). Kaip ir bibliniame epizode apie mokinius Emause, tikroji Mesijo prigimtis atskleidžiama tada, kai jo nebėra. Emausas (gr. Emmaous, hebr. Hammat, „šiltas pavasaris“, arab. Imwas), esantis maždaug 11 km į šiaurės vakarus nuo dabartinės Jeruzalės, žymus tuo, kad Jėzus jame dviem mokiniams (Kleopui, kuris greičiausiai buvo Simonas Petras, ir kitam, kurio vardas neišliko) pasirodė po prisikėlimo. Dabar šiame palestiniečių kaimelyje, sugriautame šešių dienų kare 1967-aisiais (tada Emause gyveno per 2000 žmonių) Izraelio premjero Yitzhako Rabino (1922–1995) paliepimu, niekas nebegyvena.

A. Baricco „Emause“ niekas nebegyvena, tik prisiminimai, kuriuose – kančia ir meilė. Nors ši yra paaugliška, kartais – ekstatiška. „Ta pačia beprotiška Mergelės Motinos vienybe paženklinta ir kankinių ekstazė, ir kiekviena apokalipsė, žyminti laikų pradžią, ir anksčiau angelais buvusių demonų paslaptis“ (p. 136).