Ema

Nežinau, kas mane sugundė parašyti šią recenziją. Matyt tai moralinė atsakomybė šviesti žmones, kurie vis dar nėra skaitę šios autorės kūrinių. Teigiama, kad šis romanas yra geriausias Jane Austen darbas, nors aš drįsčiau tuo suabejoti.

Romano veiksmas sukasi apie gražią, jauną, turtingą, prašmatnią merginą Emą Vudhaus, gyvenančią su tėvu, ponu Vudhausu, Hartfilde. Po Emos motinos mirties ją augino guvernantė, panelė Teilor (vėliau tapusi ponia Veston). Ema turi vyresnę seserį Izabelę, laimingai ištekėjusią už Džono Naitlio ir gyvenančią Londone kartu su savo šeima. Jos svainio jaunesnysis brolis, ponas Naitlis, taip pat yra artimas Vudhausų šeimos narys, lankantis juos beveik kasdien ir ypač gerai sutariantis su ponu Vudhausu.

Ema superša ir ištekina savo draugę bei kompanionę panelę Teilor už pono Vestono, gyvenančio kaimynystėje, nors jos tėvas galvojo, kad tai blogas sprendimas. Ji yra itin patenkinta šiomis piršlybomis ir vaidmeniu, kurį jose atliko. Nuo to laiko Ema pradeda galvoti turinti tam talentą, todėl bando supiršti savo draugę Harietą Smit su ponu Eltonu. Jos nuomone, Eltonas yra prašmatnus, padorus ir draugiškas, bet jos sprendimas pasirodo nevykęs, kai draugiškasis ponas Eltonas pasiūlo savo širdį Emai, o ne Harietai. Čia reikėtų paminėti, kad ji buvo perspėta pono Naitlio apie šį klaidingą sprendimą iš anksto, tačiau nusprendė tai ignoruoti.

Ema taip pat yra apkvailinama pono Vestono sūnaus, Franko Čerčilio dėl jo santykių ir jausmų panelei Džeinei Farfaks. Frankas ir Džeinė slapta susižadėjo ir slepė šį faktą kurį laiką nuo viso likusio pasaulio, įskaitant ir savo tėvus. O Ema galvojo, kad ji patinka Frankui Čerčiliui ir buvo baisiai nustebinta, sužinojusi šią naujieną... Žinoma, ponas Naitlis Emai pastoviai užsimena apie savo jausmus jai, tačiau Ema į juos nekreipia nė mažiausio dėmesio. Ji prisiekė niekada neištekėti, kadangi turi rūpintis savo tėvu. Bet tai ne vienintelė priežastis: giliai širdyje Ema nujaučia, kad tikimybė sutikti vyrą prilygstantį jai yra labai maža. Bet laikas bėga ir Emos savimeilę vis pakursto aplinkiniai, pasakojantys, koks nuoširdus, sąžiningas, rūpestingas ir atviras yra ponas Naitlis. Galiausiai Ema supranta, kad ji įsimylėjo ne ką nors kitą, o patį poną Naitlį ir kad šie jausmai yra abipusiai. Ponas Naitlis pasiperša jai ir patikina, kad jai nereikės palikti Hartfildo, kol jos tėvas bus gyvas.

Perskaičius šį romaną atrodo, jog pono Naitlio ir panelės Emos meilės istorija būtų paimta iš kažkokios pasakos. Tačiau ši istorija yra gana būdinga tiems laikams. Skaitydama romaną aš stebėjausi, kaip žmonės gali nieko neveikti, domėtis visomis aplinkinių gyventojų gyvenimo smulkmenomis, dalyvauti ir organizuoti nesibaigiančius pietus, vakarienes, balius... Galbūt greitas dabartinio gyvenimo tempas man neleidžia įsivaizduoti ramaus gyvenimo be nereikalingos skubos.