Elementariosios dalelės

„Pirmoji būtybė, pirmas žmogaus sukurtos, „pagal savo paveikslą ir panašumą“, naujos protaujančios rūšies atstovas, pasaulį išvydo 2029 metų kovo 27 dieną, praėjus diena po dienos dvidešimčiai metų po Mišelio Džerzinskio dingimo.“

Michelis Houellebecqas (g. 1958) – dabar jau kultinis rašytojas, poetas ir dainų autorius, pelnęs daugybę literatūros premijų. Vienas skandalingiausių prancūzų rašytojų, radęs nepaprastai plačią auditoriją ir už savo šalies ribų; jo kūriniai išversti į daugiau nei 25 kalbas, lyderiauja bestselerių sąrašuose. Lietuvių skaitytojams jis taip pat pažįstamas iš antrojo romano „Platforma“ ir pasakojimo „Lansarotė“.

Pirmoji jo prozos knyga „Elementariosios dalelės“ (1998) iš karto sukėlė skandalą – tuo metu dar niekam nežinomas 40-metis kompiuterių specialistas, buvęs psichiatrijos klinikos pacientas pateikė kaltinamąjį aktą Vakarų visuomenei romanu, kuriame gausu nuogo sekso scenų, filosofinių apmąstymų ir geliančio juodojo humoro. Kilo kontroversijų audra, kritikai ir skaitytojai pasidalijo į dvi visiškai priešingai kūrinį vertinančiųjų stovyklas; antrą kartą didžiulis nepasitenkinimas kilo dėl to, kad jo autoriui nebuvo suteikta Goncourt premija – prestižiškiausias Prancūzijos literatūros apdovanojimas; nepatenkintųjų teigimu, M. Huellebecqas talentu nenusileidžia H. Balzacui, A. Camus ar S. Beckettui.

... Mišelis ir Brunas – įbroliai, kuriuos vaikystėje paliko motina, nenorėjusi atsisakyti septintojo dešimtmečio gyvenimo stiliaus, narkotikų ir laisvosios meilės. Vyresnysis Brunas pats tapo hedonistu ir malonumų medžiotoju; jaunesnysis Mišelis – emociškai miręs biologas, visiškai pasinėręs į mokslininko vienatvę. Vienu metu jiems abiem suteikiama paskutinė tikros meilės galimybė...

Ši knyga - tai visų pirma pasakojimas apie žmogų, kuris didžiąją gyvenimo dalį gyveno Vakarų Europoje antroje dvidešimto amžiaus pusėje. Apskritai jis buvo vienišius ir vis dėlto retkarčiais palaikydavo ryšius su kitais žmonėmis. Gyveno jis sunkiais ir neramiais laikais. Šalis, kur jis išvydo šviesą, lėtai, tačiau neišvengiamai ritosi į neturtingesniųjų šalių ekonominę zoną; nuolat tykojami skurdo, jo kartos žmonės gyveno, beje, jausdami vienatvę ir kartėlį. Meilės, švelnumo ir žmogiškos bičiulystės jausmai buvo beveik išnykę, jo amžininkų tarpusavio santykiai dažniausiai pasižymėjo abejingumu arba žiaurumu.