Ekvinokcijų žmonės

Na ką, dar viena knyga iš milijono kvadratu knygų apie pokarį. Nei gera, nei bloga, nei šalta, nei karšta. Tiesiog popierius su raidėmis.

Žinoma, tas pokaris be patoso, paprastas, parašytas gyva gražia kalba, bet kas iš to? Jau toks tradicinis pasakojimas, taip glotniai slystantis pro akis ir gomuriu, kad jokių emocijų (estetinių, asmeninių ar kitokių) nesukelia. Ypač mano kartai.

Nepykit, gerbiamieji, "žali" geriau už daugelį plonų ir storų knygelių apie "TAI". Kaip ir A.Sprauniaus atveju, galiu tik pakartoti: H.A.Čigriejaus poezija man tikrai daug mielesnė.

P.S. Skanu skaityti, bet tuščias kevalas irgi gražus. Rašau su visa pagarba autoriui.