Eik po velnių, mielasis!

Beskaitydama šią knygą, parašytą ir pirmą kartą išleistą 1994-aisiais, supratau, kad prieš keletą mėnesių anglų kalba skaičiau jos tęsinį. Tik tuomet dar nežinojau, kad yra ankstesnė knygos dalis. Tęsinys vadinasi „Going Too Far“ ir nėra dar išleistas Lietuvoje, bet greičiausiai bus. Tiek ši knyga, tiek jos tęsinys man labai patiko, tačiau šįsyk aptarsiu „Eik po velnių, mielasis“. Šiai knygai skirčiau keturis iš penkių balų – palyginus, mažai. Manau, kad Katerina Eliot (Carhterine Alliott) gali daugiau. 

Pagrindinė kūrinio „problema“ yra Poli, pagrindinė knygos veikėja. Ji – begalvė višta, pati įstumianti save į sudėtingas situacijas, dažniausiai dėl to, kad jai gėda ir tenka meluoti, tuomet reikia meluoti dar, kad „užkamšytų“ ankstesnį melą ir taip toliau. Akivaizdu, kad tai vienas pirmųjų talentingos rašytojos „blynų“.

Nors skaitydama šią knygą buvau be galo nustebinta Polės kvailumo, ji privertė mane ne kartą nuoširdžiai nusijuokti. Šioje knygoje Poli dirba Londone, vienos reklamos agentūros sekretore. Ji dirba tik tuomet, kai jos viršininkas yra biure – ir tai ne visuomet. Į darbą ateina išsiblaškiusi, kartais kamuojama pagirių, kartais galvodama vien apie bėdas su vaikinais. Taip, jeigu jūs nesate tokių personų gerbėja, ši knyga jums nepatiks. 

Vieną dieną ji sutinka žavų amerikietį, kuris pastebi jos seną mokyklinį šalikėlį. Jo mergina taip pat lanko tą pačią mokyklą ir nors jie turi planų susituokti, vaikinas nepraleidžia progos pabendrauti su Poli. 

Poli pažada jam padėti ir dažnai įstumia save į nepatogias situacijas, ypač prieš savo viršininką. Ji vis pasakoja istorijas, tačiau kartais jos per daug nerealios, kad jomis galima būtų patikėti. 

Nepaisant šių trūkumų, mėgavausi šia knyga, nes ji turi savotiško žavesio. Tai ideali knyga atsipalaidavimui, tarkim, atostogų metu.