Džeimsas Miranda Baris

Patricia Duncker (1951), Rytų Anglijos universiteto kūrybinio rašymo profesorė, talentinga XVIII-XIX a. britų literatūros specialistė, feminizmo ir lyčių studijų teoretikė, garsi šiuolaikinė britų rašytoja, ryžtingai trinanti fakto ir fikcijos ribą, stebinanti skaitytojus kupinomis aistros, neįtikėtinomis, žaismingomis istorijomis, kūrybinės vaizduotės proveržiu ir beatodairiška menine drąsa.

2002 m. lietuviškai buvo išleistas šios autorės romanas „Haliucinuojantis Foucault“.

Romane „Džeimsas Miranda Baris“ (1999) pasakojama apie realią, paslaptingą ir unikalią XIX a. asmenybę, karo gydytoją, medicinos naujovių diegėją, talentingą chirurgą, administratorių, aršų dvikovininką, kuris, kaip paaiškėjo po jo mirties, - nors dėl šio fakto iki šiol nesutaria mokslininkai, - iš tiesų buvo moteris.

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys, vaizduotės sukurtas vieno tikriausiai labai keisto gyvenimo tam tikrų aspektų tyrinėjimas. Todėl naudojausi laisve, kuria naudojasi visi romanų rašytojai, pasitelkdami istorinę medžiagą, jeigu jie nėra istorikai griežtąja to žodžio reikšme. Alisa Džouns - grynai išgalvotas asmuo. Mano istorijai netiko tikroji dailininko Džeimso Bario mirties data - 1806 metai, tad aš priverčiau jį gyventi iki 1816 metų. Tikiuosi, jis man adeis. Fransiskas de Miranda gyveno nuo 1750 iki 1816 metų ir mirė belaisviu Ispanijoje. Aš pakeičiau jo gyvenimo datas į 1770-1836 metus, nes manau, kad jam būtų patikę pamatyti daugiau devynioliktojo amžiaus. O numirti pasiunčiau jį namo. Paskutinė Bario tarnyba buvo Kanadoje. Aš nusprendžiau, kad jis turi baigti savo karjerą Jamaikoje. Šiaip ar taip, jos klimatą jis labiau mėgo. Tose vietose, kuriose pasakojama, kaip žmonės, tarkim, Vest Indijos vergai, kentėjo ir mirė skausmuose, likau kiek tik įmanoma ištikima istoriniams faktams. O dėl vidinės Džeimso Mirandos Bario gyvenimo tiesos mes galime tik spėlioti, nes faktų likę labai mažai. Ir būtent šioje sferoje romanistas visada turi pranašumo prieš istoriką.


Aš rašau apie visuomenės paribio žmones, seksualinius nusikaltėlius, atstumtuosius, pamišėlius, apsimetėlius. Rašau apie fiziologinį kraštutinumą, apie neįveikiamą erdvę tarp normalaus pasaulio ir pasmerkimo. Jei būčiau kūrusi prieš penkis šimtus metų, turbūt būčiau buvusi vienuolė ir ramiu balsu jums teigusi, kad mane labiausiai domina keturi paskutinieji dalykai: Dangus, Pragaras, Mirtis ir Teismas.