Dvišalis eismas

Praėjo jau vos ne dvidešimt metų, kai išleista Marijos Jurgelevičienės pirmoji poezijos knyga „Dvišalis eismas“, o vis dar knieti perskaityti ją iš naujo. Taip yra todėl, kad eilėraščiai užburia panoramišku sąmonės srautu, daugybe vaizdų, paimtų iš esamo ir buvusio gyvenimo, o, svarbiausia, visai netikėtai ima ir atskleidžia šiuolaikinės moters pasaulėjautą, kuri vėliau bus gvildenama kitose autorės knygose.

Lyrinė herojė niekuo nepasitiki, bet vis tiek jos tikslas – susidraugaut su būtim ir nebūtim. Todėl dar pirmuosiuose knygos eilėraščiuose ji kreipiasi į savo gyvenimo bendrakeleivius: „Kas jei ne aš primintų jums senus nereikalingus mielus daiktus...“ („Replika“); arba sušunka: „žmogus negali būti šitoks nereikšmingas“ („Sekimas“), nes tik atrodo, kad ji yra šalta: „aš kalbu apie šaltus daiktus jūs manot/ kad aš šalta“ („Keletas žodžių apie save“), bet iš tikrųjų – ji yra tarsi pati tiesa, beveik šventoji, ir „todėl aš savęs nebijau/ ir jūs dėl manęs nebijokit/ lai mane ištinka tai/ kas lemta“ („Keletas žodžių apie save“), bet vis dėlto, yra pavojus, kad žmonės jos nesupras, todėl ji prašo, gerai apgalvoti susitapatinimo su ja pavojų „tik apgalvokit/ viską prieš įeidami/ paskui aš būsiu baisiai vieniša/ jei imsit manęs vengti“ („Replika“).

Pats eilėraščių rinkinio pavadinimas pasako, kad bus kalbama apie priešpriešas, todėl tų priešpriešų apstu: „YRA LAIKAS/ O LAIKAS. NIEKIENO“ (2); „gyvybė ir mirtis yra kažkas be galo vienas/ tarytum koks žvėris kuriam štai ant galvos/ dvi miklios dailios ausys zuja visais/ pasieniais patvoriais darželiuos klausos“ („Ir dar“); „o gyvenimas eina kaip filmas/ sumontuotas iš atsitiktinių kadrų“ („kaip kartoteka“; „gūdu kaip šuliny“; „neišstūmęs/ savęs į viršų/ žmogus/ paskutinis žemėj sutvėrimas“; „kaip ledonešis“; „kaip siūlas tarp pirštų“) („Dainelė“). Viskas pasaulyje jungiasi, - tai nepaaiškinama, daug kas lieka už suvokimo ribų.  “ūūū niekada niekada/ iki galo nesuprasit ūūū“ („Gyvenimo būdas“), - lyg ir šiurpu, lyg ir vieniša..

Poetė yra pokario vaikas. Tai ypač ryškiai atsiskleidžia jos brangiausiame eilėraštyje „Pilnatis“: sužvarbusi moteris, „raudonom išburkusiom rankom/ lenkias prie kibiro su jovalu“ , jos duktė „paėmusi į glėbį žindo vaiką“ . Tas skurdus varganas paprastumas persismelkia ir į pačią lyrinę heroję: „aš rašau eilėraščius/ sunkia tam darbui nepritaikyta ranka“ . Gal todėl ir paskutiniame pirmo skyriaus eilėraštyje išgirstama nuoskauda: „moteriškos mintys/ kartais pasirodo kad aš jus palaidojau“ („Mezginys“).

Antrajame skyriuje skausmas dar labiau sutvinksi: „ak dievuli mano nieko nenoriu žinot nieko/ nenoriu galvoti niekuo nenoriu būti nes/ žinau kad nieko negaliu“ („Dainuojanti kriauklė“); „viską mokam po truputį/ viską šiek tiek išmanom/ viskuo dalijamės su visais/ bet to maža“ („Kantriųjų šansas“); „apėmė baimė kad užmiršiu jus ir mes/ staiga paliksim nepažįstami“ („Ežeras“); „viena moteris sako/ kas man/ kad nei gyvenu nei mirštu“ („Kas aš“). Skausmo priežasties lyrinė herojė neieško, nes ji ir taip aiški: „tai ne likimas ne/ tai tik lietus/.../ tai ne lietus ne ne lietus/ likimas“ („Lietus“); „mano pasaulis/ tai mano alchemija“ („Vandenys plaukiantys mano sieloje“). Ta priežastis tarsi likimo ar lietaus vandenys, tarsi polaidžio vandenys,- lieja užlieja, apsemia, skandina, - tiesiog savaime.

Vis dėlto šio poezijos rinkinio negalėtume vadinti pesimistiniu, kadangi optimizmo nestokojama: „mes susitiksim“ („Klojimo teatras“); „yra toks klausimas/ žvaigždžių gimimo/ gyvenimo ir mirties klausimas/ kaip lengva tada rašyti gražiai/ kaip lengva nesiliesti/ prie bjaurasties...“ („Ant skiautės žemės kaip gėlių vazonuose“). Skausmas yra tik tam tikras jungiamasis mišinys. Nes nuo jo autorė nebėga. Kaip tik priešingai: „aš jungiu viską/ pilu pasaulį ant savęs/ man baisiai skauda/ aš kartais taip liūdžiu“ („Vandenys plaukiantys mano sieloje“) ir tai, kas gaunasi viską sujungus, kas iš to išeina - priklauso nuo to, kaip mes žiūrime: „ji (naktis) velniškai graži/ ar ne/ ponia mirtie“ („Naktis“).

Ypač reikšmingas vandenų (upės, ežero, jūros) – skaidrių ir neįžvelgiamų, gaivinančių ir grėsmingų – įvaizdis: „prisiekiu aš ten plaukiojau aš iš vandens/ kaip visa tai kas gyva“ („Sėslumas“); „nuplaunu kiekvieną smiltį savimi“ („Vandenys plaukiantys mano sieloje“); „o mums su tavimi vis tiek/ reikia galvoti ir galvoti/ apie begalinį tekėjimą judesį vandenį“ („Upė“), nes kai „nėra vandens/ vadinas nėra debesų ir rūko/ nėra upių ir erozijos“ („Kantriųjų šansas“). Šis įvaizdis susilieja į vitališkąjį vientisumą. Tam talkina ne tik žemės, bet ir žvaigždėto dangaus, mėnulio, mėnesienos įvaizdis: „(mes vieniši gyvūnai mes siunčiam signalus/ kaip tolimosios žvaigždės)“ („Pilnatis“); „aš senstu kaip mėnulio pilnatis“ („Turi būti“).

Už šį eilėraščių rinkinį Marija Jurgelevičienė 1988 m. gavo Z. Gaidamavičiaus-Gėlės literatūrinę premiją. Ši knyga buvo geriausias tų metų poetinis debiutas.