Dvasinė rezistencija Vilniaus gete

Vokiečių nacistai buvo maniakiškai įsitikinę arijų rasės pranašumu, ir tai turėjo būti įtvirtinta jiems užvaldžius tiek visą Europą, tiek ir už jos ribų. Žydus jie matė kaip pagrindinę kliūtį - galbūt dėl pernelyg „iškreipto“ intelekto ir žinių? Galbūt buvo per daug „deformuotų“ gydytojų, teisininkų, rašytojų, mokslininkų, kompozitorių ir menininkų? Čia ne vieta diskusijoms. Tačiau tai paaiškina uolias pastangas atsikratyti šiais žmonėmis - žydų tauta, kuri ne tik davė pasauliui moralės įstatymus, bet ir nemažai prisidėjo prie šio pasaulio tobulumo.

Žydai taip elgėsi ir taikos, ir negandų metais. Jų rezistenciją prieš blogį akivaizdžiai rodo Vilniaus geto pavyzdys.

Šioje knygoje kalbama apie neprilygstamą dvasinę rezistenciją Vilniaus gete, apie geto jaunesniosios kartos drąsą ir heroizmą ginant žydų tautos garbę ir gyvybę, iškeliama skausminga apskritai neišvengiamo geto administracijos ir policijos bendradarbiavimo su persekiotojais ir žudikais problema. Autorė kruopščiai rinko gausius įrodymus, tyrė pagrindinius pirminius šaltinius, pateikė dvasinės rezistencijos Vilniaus gete apibrėžimą, aprašymą ir išvadas.

Emanuelis Zingeris (Pratarmė)

Šie puslapiai liudija akivaizdžią Rachelės Kostanian ištikimybę tikrajai istorijai. Kad papasakotų apie Vilniaus geto žydų dvasinę rezistenciją, ji atliko išsamius tyrimus. Rachelė Kostanian rašo apie ypatingus laimėjimus žmonių, paimtų į geto nelaisvę.


Tai nėra laimėjimai visuomenės, kuriai leista ramiai gyventi, susiję su sėkme versle, pergalėmis ir vaišėmis, iškylomis į gamtą, kelionėmis į kitus miestus ir net į užsienį, kuriai leista džiaugtis taikia pramone ir gamybiniais siekiais. Tai veikiau pasakojimai, dažniausiai skaudūs savo įtampa, apie bendruomenę, kuri nepaisant baisių negandų, pavojų ir nuolat tvyrančios mirties grėsmės, kovojo, kad išlaikytų žmoniškumą, norą mokytis ir lavintis, siekti normalumo esant groteskinei nenormalybei, o pirmiausia, kad išsaugotų savo žmoniškumą – savo žydiškąją sielą.


Nors beveik visi tie, apie kuriuos čia pasakoja Rachelė Kostanian, buvo nužudyti arba žuvo prieš karo pabaigą, jų pasiekimai gyvena jos pasakojime, kaip ir jos nuostata, kad orumo ir žmoniškumo instinktas neturėtų būti marus.


Tai įkvepiantis pasakojimas.

Seras Martinas Gilbertas (Knygos įžangos žodis)