Dūžtantys miražai

Tarsi pro rūką kaip miražai poetinėje vaizduotėje plaukia gamtos vaizdiniai, perpinti tautosakos motyvų, trapių įžvalgų, kurios kaip drėgmės lašas ant lango sušvyti ir vėl nyksta. Jautrus sielos virpesys sujudina vidinius išgyvenimus, kuriuos sukelia prisiminimai, giminės ryšiai, gimtojo kaimo vaizdai, pergyvenimai dėl pasaulio ateities. Išskirtinė jautra skiriama rudeniui gamtoje, kuris trapiu siūleliu siejamas su žmogaus gyvenimo rudeniu. Ši jausena pamažu perauga į virsmą visatos dalimi mažos žvaigždės, laumės juostos ar raudonų lapų nerimo pavidalu.