Dunda Dulkinas ir kiti

Nesu tokių romanų mėgėjas, tačiau šis patiko, nes po humoristine rašymo forma paslėpti rimti neseniai visą mūsų gyvenimą reguliavę ir mirgėję įvykiai – žmonių slapti pasimylavimai, tarnybinė ir visuomeninė veikla. Pastebėtina, kad autorius nieko, kaip kartais sakoma, „nelaužia iš piršto“, o yra tarsi stebėtojas ir fiksuotojas realios aplinkos, tikrų įvykių, tikrų žmonių. O humoristinė rašymo maniera ne tik kad negadina vaizdo, bet padeda autoriui bešališkiau, giliau, su tam tikra potekste pamatyti ir atskleisti įvykius ir veikiančiuosius asmenis.

Pirmiausia pateiksiu vietovių ir pavardžių neužbaigtą sąrašą, kurie naudojami knygoje. Nusimanančiam skaitytojui tai gali daug ką pasakyti apie knygos stilių ir rašymo manierą. Taigi. Pagrindinis veikėjas Dunda Dulkinas, toliau – Karolis Marksas, Milicijus Ruzveltas, Saliamonas Pilsudskis, Silvijus Berūkštis, Bronislovas Bedalis, Gluška Kosoglazovas, Petras Pizikevičius, Jurgis Myžgiris, Zigmas Vaišvila, Simonas Kušeliauskis, Marijonas Blusinauskas, Angelina Švambaraitė, Logaritma Pabarškaitė, Pleksida Šaltupienė (pažįstamų pravardžiuojama Poete, Trojos Kumele, Apopleksija) Marė Kumelytė ir t.t. Vietovės: „Komunizmo“ ir Jautmakių kolchozai, Udralių rajonas ir kt.

Pagrindinis veiksmas vystosi grabų dirbtuvėje, kur, atėjus naujam direktoriui, „cementuojamas“ kolektyvas, aptarinėjami visi įvykiai, pristatinėjami knygos herojai.

Rašytojas labai įdomiai „apkabina“ visą rajono infrastruktūrą, kurioje yra darbininkų klasė su partijos nariais – tai trys duobkasiai ir partijos veteranė – Bronislava Telišauskienė, visi rajono vadovai – sekretoriai, vykdomojo komiteto darbuotojai, rajoninių organizacijų vadovai – grabų dirbtuvės direktorius, kolchozų vadovai, visuomeninių organizacijų vadovai – grabų dirbtuvės profsąjunginė Zosė ir kt.

Labiausiai patraukia rašymo maniera ir stilius, kuris detaliai ir labai talentingai atspindi to sovietinio gyvenimo varomąsias jėgas, interesų sferas, žmogaus moralinio sumenkėjimo aklavietę, tą gyvenimo būdą, kai visur, kur tu beeitum, buvai stumdomas ir varinėjamas; ką tu bedarytum, turėjai dirbti kažkam be vidinės prasmės ir pasitenkinimo. Autorius labai puikiai ir subtiliai išreiškė mintį – ką sovietai naujo žmogaus viduje ir pačioje visuomenėje bekūrė, kur ką bestatė, tai buvo beprasmis vargas ir beprasmės statybos. Juo daugiau partijos komitetai ir jų uolieji sekretoriai statė ir dirbo, juo daugiau nesąmonių pridarė, juo labiau prikenkė žmogui ir visuomenei. Tai buvo kūryba į niekur, kaip kad ir stalininių gulagų geležinkeliai.

Manau atsiras Lietuvoje ne vienas, ypač iš senesniųjų žmonių su nemažu partiniu stažu ir darbo veteranų, o taip pat ir tų apgautų jaunųjų protelių, kurie šoks man ir ypač A. Strakšiui prieštarauti ir įrodinėti priešingą. Jiems aš ir pateikiu porą klausimų – argumentų:

1. Kas beliko Lietuvos kaime iš to, ką socialistinio ūkio (ne žmonių individualiu interesu) reikalams (gamybai, nes kitų interesų sovietizmas nežinojo) buvo pastatyta sovietiniais metais?;

2. Kas tik bebuvo statoma mieste, jau iš pat pradžių (pramonė) būdavo pasenę, pasauly niekur nebenaudojami ir nebegaminami dalykai. Sovietiniam pasipūtimui ir butaforijai beprasmiškai teko sunaudoti visas turtingos Rusijos ižde buvusias aukso atsargas, gaunamas įplaukas iš žaliavų realizavimo, o jos žmonės gyveno ištisos ubagystės ir skurdo bendrabutyje.

Grįžkime prie A Strakšio satyrinio romano. Vertinant knygą šiuolaikinės mūsų literatūros požiūriu, pažymėtina, kad ji kai kuriais aspektais užima vieną svarbiausių pozicijų. Pirmiausia rašytojas buvo betarpiškas tų įvykių liudininkas ir knygoje viskas nuo a iki z yra tikra. Ją parašė ne nuskriaustas (tremtiniai ir kaliniai), ne kaip nors kitaip lamdytas rašytojas, o tiesiog stebėjęs giluminius to sovietmečio gyvenimo įvykius ir genialiai užčiuopęs jų esmę. Tas sugebėjimas reiškiasi bendro aprašomo laikotarpio fono bruožais (besaikis girtuokliavimas, subjektyvizmas, moralinis pakrikimas ir t.t.) ir smulkių gyvenimo epizodų vaizdavimu. Nepamirštamais lieka darbininkų darbo pobūdžio vaizdas (trys duobkasiai), vadovavimo stiliaus karjeristinės kvailystės (Jurgio Šutino veikla), darbo kolektyvų subūrimo („cementavimo“) vaizdai, kur pagrindiniams klijams buvo naudojamas tik alkoholis ir tas formalusis ir praktiškasis žmogaus išsigimimas, kai vertinami buvo ne darbai, o lankstus liežuvis ir padlaižiavimas.

Autorius rašo apie rimtus įvykius ir tarsi yra iš tikrųjų įpykęs ant to gyvenimo būdo, o šalia tos rimtos tirados pasigirsta vienas ar keli malonybiniai žodeliai, kurie sukelia asociaciją, tarsi autorius būtų patekęs į liliputų šalį ir ten, kaip koks milžinas, žaistų tų žmonelių gyvenimais ir likimais. Satyrinė rašymo maniera tą nuotaiką ir situaciją dar labiau sustiprina. Bet ir iš tikrųjų, to gyvenimo peripetijos autoriui yra žinomos iki pačių menkiausių smulkmenų ir pavaizduotos argumentuotai, su išmone ir gana detaliai.

Atskirose knygos vietose yra nemažai ir erotikos elementų, bet tokių tikrų ir neperdėtų, nė kiek nepagražintų, tokių, kurie ėjo iš praktiškojo gyvenimo, iš žmonių interesų. Kam tais laikais buvo paslaptis, kad graži žmona, vulgariai tariant, su „geru užpakaliu“ vyrą karjeros laiptais galėjo iškelti ne tik iki rajoninių, bet ir iki respublikinio masto veikėjų.

Apibendrinant galima pasakyti, A. Strakšio knyga, tai knyga be ateities, tai istorinė knyga, bet kadangi mes visi esame iš ten ir dar tebesame gyvi, ir kadangi mes iš ten atsineštus įgūdžius ir tradicijas perduodame savo atžaloms, tai ta knyga neturėtų gulėti knygų lentynose, ji turėtų būti skaitoma. Ir ypač tų žmonių, kuriems sovietinis „rojus“ tebeatrodo tikras ir malonus.

Vienintelį ne visapusiškai argumentuotą priekaištą turėčiau autoriui dėl to, kad knygoje viskas šiek tiek suvelta ir miglota. Bet toks įvykių vaizdavimas gali būti suprastas ir taip, kaip knygos viršelyje pabrėžė ir pats autorius – „ar vientisas buvo“ tas gyvenimas, kurį tuo metu mes gyvenome?