Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Draugų laivelis

Dažnam skaitytojui Julijos Švabaitės (Gylienės) vardas gerai žinomas: eilėraščių rinkiniai „Vynuogės ir kaktusai“ (1963), „Septyni saulės patekėjimai“ (1974), „Vilties ledinė valtis“ (1981), „Tu niekur neišėjai“ (1991), „Žiemos erškėtis“ (1994), „Kur šią naktelę nakvosi“ (2002). Kūrėjos plunksna išmėginta ir prozoje – apysaka ,,Gabriuko užrašai“ (1973, 1993). 1985 m. pasirodęs J. Švabaitės romanas „Stikliniai ramentai“ laimėjo „Draugo“ premiją ir buvo pavadintas „pirmu tikru feministiniu romanu išeivijoje“ (Lietuvių egzodo literatūra. – Chicago, 1942, p. 542).

2006 m. Lietuviškos knygos klubas išleido J. Švabaitės „Draugų laivelį“* – humoristinių apsakymų rinktinę su Juliaus Kelero įžangos žodžiu „Ar lietuviai moka dar juoktis?“ Aišku, kad pačios autorės įvardytas knygos žanras – humoristiniai apsakymai – sąlygiškas. Erlickiškojo tipo parodijos skaitytojas tikrai neras. Dvasinis subtilumas, itin lengva socialinės satyros plunksna šiek tiek priartina J. Švabaitės tekstus prie Vytautės Žilinskaitės humoreskų.

Pastebėtina, kad komiškoji, juokinanti lietuvių proza šiandien laukia naujo perskaitymo. Literatūrologų daugiau aptartas komiškosios literatūros sovietinis laikotarpis (Algis Kalėda, Komizmas lietuvių tarybinėje prozoje. – Vilnius: Vaga, 1984). Šiandieniai kritikai juoko kultūros reprezentantu laiko Juozą Erlicką. Nuo 1918 m. iki šių dienų komiškosios literatūros lauke išsikristalizavo turbūt tik dviejų moterų rašytojų tekstai – Liūnės Janušytės humoristinis romanas „Korektūros klaida“ (1938) ir Vytautės Žilinskaitės humoreskos. Pirmoji nesulaukė įdėmesnio savo kūrinių perskaitymo nei tarpukario Lietuvoje, nei šiandien. Antroji pagrįstai pripažįstama humoristinio, paradoksinio pasakojimo klasike, tačiau dėmesingiau skaitoma, analizuojama V. Žilinskaitės kūryba vaikams ir jaunimui. J. Švabaitės humoreskų rinktinė svarbi ne tik tuo, kad papildo itin retas komiškosios prozos gretas, bet ir atveria pakankamai naują žanrinę perspektyvą – humoreskos apie „dipukus“: „(...) Julijos Švabaitės knyga yra pašvęsta savitos ir nieku būdu nemėgstančios iš savęs šaipytis lietuviškos erdvės gyventojams – DP (Dievo Paukšteliams), ne savo valia išskridusiems iš numylėtos ir taip gražiai Maironio apdainuotos tėvynės“ (J. Keleras). Iki šiol turbūt tik Pulgio Andriušio feljetonų rinkiniai „Siuntinėlis iš Amerikos“ (1947), „Daina iš kito galo“ (1962) pristatė „išvietintųjų“ likimus, ydas, laikyseną. Lietuviai svetur – su tokia intencija plukdomas „Draugų laivelis“. Knygoje skaitytojas neras „dipukų“ gyvenimui būdingos romantizuotos savigraužos. Šiek tiek graudulio – taip, bet ne ašaringumo! Taigi J. Švabaitė per juoko prizmę kalba apie tai, apie ką iki šiol nebuvo įprasta kalbėti juokaujant. Egzaltuotas kalbėjimas apie tremties patirtį, apie bešaknį buvimą svetimoje žemėje ilgą laiką buvo bene vienintelė raiškos galimybė. Tokiam nostalgiškam gręžimuisi į paliktą kraštą padėjo literatūrinės legendos žanras, ypač suklestėjęs Vokietijos DP stovyklose (pavyzdžiui, Nelės Mazalaitės legendų rinkiniai). J. Švabaitės poezijoje dar išlieka klausimas „kodėl aš esu čia, svetimame krašte?“, tačiau „Draugų laivelyje“ pagrindinis svoris tenka atsakymui: „Mes gyvename čia – Floridoje, Čikagoje, Sidnėjuje“. Taip išsiplečia vaizduojamų įvykių geografija. Autorė nesistengia apraudoti puikaus gyvenimo „ten“ – paliktoje Lietuvoje. ,,Draugų laivelyje“ gyvenimas gražus, įvairiaspalvis ir „čia“ – egzilyje.

Gyvos, paprastos J. Švabaitės humoreskos tarsi vaduoja skaitytoją iš sustingusių kanonų. Du pasauliai – ten ir čia – bei du laikai – dabar ir tuomet – puikiai dera vienas greta kito. Australijos ir Amerikos (tiksliau – Čikagos) erdvės prisijaukinamos, netgi sulietuvinamos, t. y. tampa tikrais namais: „Ir dėkojome Dievui už tas dovanas, už tą šviesų, jaukų salioną, valgomąjį, dar beveik pustuščius kitus kambarius, dar bus laiko įsigyti daugiau baldų... Džiaugėmės ir stikline veranda, apsivijusia vijokliais, ir priestatu, kur įrengtas dar vienas kambarys su virtuvėle ir vonia išnuomojimui. Bet geriau ne. Su nuomininkais tik bėda. Šviesioj virtuvėj ir vonios spintelėse rado sau prieglaudą mano vyro vaistų buteliukai, kremai plaukams, veidui, rankoms, kojoms...“ (p. 14).

Naujausios J. Švabaitės knygos tekstai suskirstyti į dvi dalis: „Geriausias vaistas“ ir „Draugų laivelis“. „Draugų laivelyje“, plūduriuojančiame prie Australijos (pirmoji dalis), vėliau – prie JAV krantų (antroji dalis), smagiai „supasi“ pagrindiniai knygos personažai: Alesė ir Vinculis Šiliniai, jų dukra Aldona su vyru Remigijum, vaikaitė Astra-Nautė, Šilinių šeimynos draugai, kaimynai, pažįstami. J. Švabaitės dėmesio centre – „viduriniojo“ socialinio sluoksnio Australijos ir Amerikos lietuvio įsitikinimai ir vertybės, tikrinamos kasdieniu gyvenimu. Autorė stebi lietuviškos bendruomenės narius, jų santykius, pateikdama skaitytojui kuriozines situacijas, komiškus įvykius, kurie bene kasdien įsuka J. Švabaitės personažus: smuiko pamokos, žmonos paieškos, naujos mašinos pirkimas, apsilankymas kirpykloje. Tačiau svarbiausia yra ne tie pavaizduotieji įvykiai, o vieno ar kito veikėjo reakcija, jo elgesys keistesnėje situacijoje. Todėl dažnas apsakymas baigiamas netikėta išvada ar įvykiu, išlaikančiu humoristinę pasakojimo intonaciją. Pavyzdžiui, Šilinių pastangas atsijauninti sutrikdo kaimynų iškviesti policininkai: „Mums pranešė, kad du nepažįstami asmenys veržiasi į jūsų namus“ (p. 60). Priverčia skaitytoją nusišypsoti ir gražuolės Cecilijos elegantiškas flirtas, pasibaigęs skrydžiu iš valties į ežerą: „Apglėbė Cecilija Stasiuką, Simą. Atsistojusi pabučiavo gale laivelio sėdintį, išraudusį ir besikrapštantį po švarko kišenes Šilinį. Mikalauckas taipgi laukė šito Cecilijos apsikabinimo, gal ir bučkio... Išskėtė jis kaip sparnus į ją savo ilgas rankas. Staiga persisvėrė valtis, Cecilija, neišlaikiusi pusiausvyros, krito į vandenį, dar suspėjusi riktelti „gelbėkit“, nes nemokėjo plaukti...“ (p. 125). J. Švabaitės humoristinių apsakymų veikėjai – apibendrinti, tipizuoti. Pirmiausia jie – lietuviai, pasitraukę iš tėvynės, gyvenimo vėjų nublokšti už Atlanto ir ten kuriantys „naująją Lietuvą“. Pateikiami gana išsamūs veikėjų portretai, pabrėžiant vieną ar kitą dominuojančią jų būdo savybę, kuri dažniausiai išryškinama konkrečioje situacijoje (pavyzdžiui, Marcijono taupumas lemia uždarą jo gyvenimo būdą, viengungystę, Mikalaucko šykštumas, nuolatinis noras pasipuikuoti prieš pažįstamus atsiskleidžia jo ir giminaitės iš Lietuvos Aurelijos santykių kontekste).

J. Švabaitės lengva ironijos plunksna kliudo ir daugybę Amerikos lietuvių sambūrių, organizacijų, draugijų (vien Floridoje – dvidešimt devynios!): Lietuvių klubas, Lietuvių choras, Lietuvių Bendruomenė, Amerikos Lietuvių Taryba, Tautos Fondas, Romo Kalantos Šaulių kuopa, Lietuvių Tautinė Sąjunga, Susivienijimas Lietuvių Amerikos, Lietuvos Vyčiai ir t. t. „Viešnioje iš Šiaurės“, „Didžiojoje pertraukoje“, „Le Sabre“ nemažai aliuzijų į gyvenimą Lietuvoje: į Lietuvą giminaičiams keliauja amerikietiški doleriai, drabužių siuntiniai; netgi 1968 m. Šilinių automobilis „Le Sabre“ (kurio jie niekaip negali atsikratyti Amerikoje!) laukiamas Lietuvoje: „Dėde, juk tai labai brangus automobilis! Jūs nežinote, kiek toks dabar kainuotų Lietuvoje! Juk tai „antique“, seniai tokių niekur negamina. Jūs tik pagalvokite – už šį automobilį Lietuvoje gautumėte tūkstančius dolerių!.. O pervežimas laivu tekainuotų tik apie tūkstantį su viršum...“ (p. 84). „Didžiojoje pertraukoje“ pasišaipoma iš įvairių svetimybių, tarptautinių žodžių, „kurių pilni Lietuvos laikraščiai“: anonsuoti, kuluarai, renovacija, rakursas, interpeliacija, prevencija, ratifikuoti ir pan. Humoreskos personažas Baldžius, buvęs Suvalkijos apylinkių pradžios mokyklų mokytojas, Šiliniui pateikia puikiausius lietuviškus šių žodžių atitikmenis, teigdamas, jog tai tampa „lyg ir mada visokiom svetimybėm“ (p. 107). Svetimame krašte išsaugota kalba lietuviškesnė, autentiškesnė, spalvingesnė, „tebekvepianti“ tarpukario maniera.

Gali būti, kad šiandieniam jaunam skaitytojui, kurio skonį formuoja modernistiniai ir postmodernistiniai tekstai, ši knyga pasirodys svetima dėl joje keliamų problemų, nuotaikų. „Draugų laivelio“ autorė pirmiausia kalba apie savo kartos, savo laikų ir panašios mąstysenos žmones. Surinkusi į vieną vietą šiuos tekstus, J. Švabaitė dalijasi savo (taip pat „dipukės“!) patirtimi, gręžiasi į praeitį – bet linksmai. Nepretenzingas, tikras istorijų pasakojimas skirtas, sutinkant su J. Keleru, tam, kad „pasigydžius draugų laivelio kasdienybės monotonijoje, atsivertų naujas, ligi tol neregėtas patirties ir grožio langas“.
Žydronė Kolevinskienė
2007-11-02
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Lietuviškos knygos klubas
Leidimo vieta: Čikaga
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 128
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą