Dievo neturtėlis

Skaitinėdama įvairią informaciją apie graikų rašytoją, mokslininką, eseistą ir valstybės vyrą – koks tai gražus ir graikiškas pavadinimas! - Nikos Kazantzakį, užkliuvau už tokios jo frazės: Aš pasakiau migdolo medžiui: „Bičiuli, kalbėk man apie Dievą“, ir migdolo medis pražydo. Man atrodo, ši frazė labai tiksliai apibūdina pagrindinę knygos „Dievo neturtėlis“ giją, pagrindinį jos motyvą. Šventasis Pranciškus Asyžietis atkakliai visų ir visko klausinėja apie Dievą, prašo, kad jam apie Jį kalbėtų, ir sugeba išgirsti tą kalbą, kuri reiškiasi vis kitokiais pavidalais. Ieškojimui nėra pabaigos, nes kiekvienas migdolo medis, kiekvienas fazanas, liepsna, užgriūvančios ligos ar net paprastos vienuolyno sienos kalba apie Dievą savaip, ir nė viena iš šių kalbų nesikartoja.

Šią knygą tik labai sąlyginai galima pavadinti šventojo Pranciškaus Asyžiečio biografija. Taip, joje aprašyti mums žinomi jo gyvenimo įvykiai. Bet iš tikrųjų ją būtų tiksliau vadinti meditacija, kaip labai teisingai pabrėžia leidėjai. Metraštininko ir ištikimojo bičiulio darbą apsiėmęs brolis Leonas, narsusis ir ištikimasis Pranciškaus liūtas, nuosekliai registruoja kiekvieną smulkmeną, nes yra pasiryžęs užrašyti „tavo gyvenimą ir mokymą, tėve Pranciškau“. Ne veltui prieš šį pasiryžimą jis susapnuoja gulįs po žydinčiu Rojaus medžiu ir klausantis jame sutūpusių paukštelių giesmės; medis auga iš jo krūtinės, o gyvenimo džiaugsmai ir vargai virsta giedančiais paukščiais. Bičiulis migdolo medis prakalbo dar garsiau, negu jo buvo prašyta, ir jo kalbą būtina išklausyti.

Ši knyga labai ilga. Joje daug įvykių, daug pasikeitimų, daug kelionių, kasdienio gyvenimo vargų. Pasikartojantis metų laikų ir dienos ritmas skaitytoją užliūliuoja, ima rodytis, kad pasakojimas teka ramiai, net vienodai. Tačiau toks įspūdis apgaulingas. Nuo pat pirmų puslapių sukrečia knygos aistra. Aistra degina ne tik patį Pranciškų, kuris nuolatos nenustygsta vietoje, kur nors lekia, kam nors ryžtasi, ko nors siekia, juokdariškai kvailioja ar kenčia; bet ir tinginiu pasivadinusį Leoną, kurio tinginystė – nenumaldomas, karštas troškimas nesiblaškant žemiškiems darbams ieškoti Dievo, susirasti jį ir pasikalbėti, rizikuojant visko netekti, traukiant tarsi laukinio žvėries medžioti, nežinant, kuris pasirodys stipresnis - žvėris ar medžiotojas. „Dievo neturtėlis“ sprogte sprogsta iš vidaus nuo šito nuolatinio nerimo, nuolatinio nestygstančio ieškojimo, nuo Pranciškaus sielvarto, išgirdus naują brolio Elijaus parašytą katekizmą arba jo džiūgavimo neturtu, nes tada jaučiasi tarsi susisodinęs ant pečių visus pasaulio beturčius ir dėl to be galo laimingas. Čia visiškai nėra saiko, nėra to, ką esame pratę vadinti „sveiku protu“, nėra racionalumo ir išankstinių apmąstymų, nėra suplanuotos veiklos. Užtat yra Dievo malonė, yra dovanos, yra palaima, yra baisios kančios; užtat beveik vizualiai perteikta tai, ką Pranciškui skirtose Giotto freskose mato kitas žmogus, įžvalgiai ir meiliai rašęs apie šventąjį Pranciškų, Gilbertas Keithas Chestertonas: čia esama tiesiog veriančios lengvybės, pasirengimo bet kurią akimirką pakilti į padanges, neslegiamam nei perdėto rimtumo, nei padėties, nei turtų, nekaustomam nei kūno – brolio asilo, nei ligų ir skausmų, nei sesės mirties. 

Nikos Kazantzakis ne iš tų rašytojų, kurių knygos lengvai ir vienareikšmiškai padėtų mums, skaitytojams, palaipsniui auginti savyje tikėjimą. Jis užgriūva mus gausiomis abejonėmis, neatsakomais klausimais, jis pabrėžtinai stebi ir vaizduoja žmogiškumą, galintį tapti ir didžiule dovana, ir nepakeliama našta. Klausimai, kurie kamuoja jo herojus, kamuos ir mus; jie tikrai neišnyks knygą užvertus, o ne vieną gal privers ir jos iš viso nebaigti. „Dievo neturtėlis“ yra savotiška provokacija, išmėginimas, iššūkis. Viskas priklauso nuo to, kaip šią knygą priimsime, kaip ją perskaitysime. Gerai, kad jau galime tai padaryti.