Dienos dobulė

Nenuvylė ir nauja Justino Marcinkevičiaus eilėraščių knyga „Dienos drobulė“. Turininga ir lietuviškos dvasios, prisotinta to, ko tėviškė, visa tėvynė apsčiai turėjo ir turi (ir gero, ir nelabai).

Pirmoji dalis „laikas aplinkui galvą“ (34 eilėraščiai) tarsi išplaukusi iš vaikystės, gimtinės, jos ilgesio, ramaus liūdesio, mąstant apie tai, kas nepriklauso nuo žmogaus valios, ko neaplenksi („šiek tiek šviesaus/ šiek tiek tamsaus/ šiek tiek žmogaus/ ir ima temt“). Ne vienas kūrinys, sakytum, išsiaižo iš atminties, kurioje tolių vaizdeliai tampa įdvasinta gyva poetine dabartimi. Ryto saulės šviesoje balsu poteriauja motina, malda pinasi su darbu, leidžiasi su kibiru į šulinį, kyla atgal veleno ritmu. Vaikas susidomi savo atvaizdu vandens kibire („vaipausi“) ir išsigąsta („lūpos kaip arklio“), ir grožisi žaismu („Seniai“). Tokie kūriniai pajėgūs „atkerėti“ mūsų ankstyvuosius įspūdžius, primena senas ir brangias relikvijas. Vienokiu ar kitokiu būdu apšviestas vaizdelis su motinos veidu knygoje ne kartą šmėsteli.

Knyga nuo pirmųjų puslapių verčia suklusti. Nustebino į aštuntą dešimtį įbridusios mamos kalbėjimas. Ramiai, lėtai, nedaug, bet lūpose - išmintis. Štai kitas vaikystės nuotykis eilėraštyje „Prisiminimas su šunim“. Nepažįstamas, „rudas/ nelojo/ bet vijosi“. Vėliau aiškėja, „kad jis (turbūt) nesivijo / o tik bėgo iš paskos“. Galiausiai žodžiai „visada reikia stabtelti/ ir praleisti/ nežinojau“ paakstina mūsų vaizduotę - imame girdėti seno nuotykio aptarimą (šeimoje?). Kitas gali prisiminti ir pasaką - „Mikės „gerai, tėveli, kitą sykį žinosiu“. Žinojimo vėlavimas, deja, nėra išaugamas trūkumas, todėl poeto ne vienur primenamas (eil. „Aš čia“).

Rinkinyje nėra katės, ožkos, naminių paukščių. Minimi tik patys būtiniausi kaimiečio buičiai padarai, tikri ar tapę simboliais. Pavyzdžiui, eilėraščio „Nū“ arkliai. Jie su artoju sudaro savotišką darbo vienetą, kartu pailsi, kai „po plėškėmis drėgna“, kartu kantriai kamuoja žagrę. Tiesa, eileraštyje „Nuodėmės“ arklys (atsiminimuose) mušamas per galvą, jam mėginta brukti „po uodega erškėčių“, mat vagoje užsispirdavo. Bet toks jis ir plūgvilkis - „sibiriokas“, frontininkas, iš ruso išmainytas už butelį. O eilėraštyje „Tu į dangų“ senos kumelės akys - jauri detalė nešviesiame paveiksle.

Nuo tėviškės neatskiriamas tėvas. Jo paveikslas menamoje situacijoje pasirodo (eil. „Jūra“) lyg tarp dviejų netolygių arimų. Tas, kur prie beržynėlio, suartas pora arklių per dvi dieni ir dar pailsint, o jūrą tėvas (jei būtų išvydęs) irgi būtų regėjęs kaip arimą: „pirmą sykį matau/ didelis“. Nuostaba būtų buvusi patvirtinta stipriu žodžiu: „griausmas“.

Na, o tai, ką poetas mato dabar, dažnai kitų jausmų persmelkta. Eilėraštyje „Tu į dangų“ tėviškė - jau kaip sena nuskriausta motina. Dabarčiai apmąstyti ir amžininkams įvertinti prireikia kandaus eilėraščio „Epigrama“.

Just. Marcinkevičius tebemėgsta vartoti religinius įvaizdžius, laikui atsparias kultūros paveldo senienas, jas ne tiek restauruoti, kiek jų reikšmes keisti („Duona“, „Tai stebuklas/ Trys karaliai“). Tą gebėjimą rodo eilėraštis „Paskutinė 2000-ųjų diena“. Švintant žemėje esantį įsileidžia „apniukusi trumpa dienos drobulė/ galop suvysto jį/ - ir vergas dvasiai/ neatsispaudžiančiai jos audekle šiurkščiam“. Tai turinio drobulės įvaizdžio supasaulietinimas, ir Dievas dėl to neturėtų užsigauti. Aukščiau jo vardas net didžiąja raide parašytas, raginant „gyventi su laiku kaip su Dievu“. Įdomiai sufantazuotas alegorinis vilties kupinas eilėraštis „Slyva“. Tačiau poeto angelas sargas savaip mato Lietuvą (ar tik ją?) - kaip neramių vaikų žaidimą. Kiek evangeliškus to angelo žodžius tariasi girdįs apsiraminęs „vaikas“ - poetas: „toje smėlio dėžėje/ užteks vietos/ ir žmonių ir jų eilėraščių kapams“ („Smėlio dėžė“). Poetas aiškiai pakrypo prie sumažinto vaizdo, prie netikėjimo palyginimo.

Pirmoji dalis turi intarpą „Keli žingsniai už vartų“ (7 eilėraščiai). Tai rimuotos miniatiūros. „Už vartų“ - lyg už savo kiemo, už kasdieninio gyvenimo, kuris savotiškai pabosta, reikia atsikvėpti… mąsliomis miniatiūromis.

Antroji dalis „todėl kad yra“ (41 eilėraštis) pradedama eilėraščiu „Prasmė“ apie pametamą abstraktų daiktą. Antroje strofoje - šuolis per daugiau negu šimtmetį: „daukantas pasakytų prasma“. Prie šios talpios frazės ir mes netuščiai parymosime. O eilėraščio pabaiga „atsiranda/ kas randa“ primena mįslių poetiką. Dauguma posmų antrojoje dalyje nebe atsiminimų prisotinti, o į pat veidą alsuojančios dabarties. Dabar ryškinamos įvairios žmonių ir savo, ir dabarties ydos, kitos ypatybės („Kitoks“, „Apglėbti pakelti“, „Karnavalas“, „Antklodė“, „Teisybė“ ir t.t.). Šios knygos dalies pavadinimo prasmę suvokiame, radę tuos žodžius eilėraštyje „yra“.

Retkarčiais aptinkame moterį, bet jau nebe aną su malda iš pat ryto. Tiesa, tai nėra eilėraščiai su moters paveikslu centre, o tik užuominos į esančią, išskyrus kiek vėjavaikišką eilėraštį („Senas vėjas“). Meilės galia net dangų nušviesti įdomiai išreikšta eilėraštyje „Ko jūs norit iš žemės“. Abiem kažką brangaus simbolizuoja jų pagaliau surasta gėlė (p. 94). Moteriškų bruožų suteikiama ir abstrakcijoms. Eilėraštyje „Tavo“ vienintelį kartą kreipiamasi žodžiu „mylimoji“, bet ne į moterį - į vienatvę, niekad neišduodančią.

Keli eilėraščiai - vėl apie nuaidinčią kaimo senovę (p. 81): „senas vienkinkis vežimas/ tolsta vieškelio dulkėse“. Poetas priklauso kartai, kuriai žmogaus gyvybė buvo neįkainojamai brangi. „Keli žodžiai už vartų“ - stabtelėjimas ir prie šio klausimo („gyventi su savo mirtim/ su savo gyvenimu mirti/ bet kas yra tai ką taip lengva atimt/ sudaužyt nužudyti užmiršti“). „Smėlio dėžė“ - visuotinės neišvengiamybės, mirtingumo priminimas angelo žodžiais. Gyvenimo pavakarys, sutemų metas - įprasti išėjimui nusakyti.

Knygoje „Dienos drobulė“ ramiai kvėpuojantis mąslus ir gerąja prasme kitoks neturėtų labai Viešpaties baimintis: be geros valios, be pastangų nešti broliams „Tiek šviesos!“ nebūtų ir „Dienos drobulės“, kurioje gera ir pikta, juoda ir balta gerai atsispaudę ir, atrodo, ilgam.