Knygos
Romanai (1909)
Poezija (611)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (897)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 48 (7)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter

Knygynas manoknyga.lt




Dienoraštis


Dienoraštis „Tikiuosi, kad galėsiu viską tau patikėti ir, kad tu būsi pagrindinis paguodos ir palaikymo šaltinis man”

„Tikiuosi, kad galėsiu viską tau patikėti ir, kad tu būsi pagrindinis mano paguodos ir palaikymo šaltiniu.”

Šie žodžiai knygos pradžioje prikausto skaitytojo dėmesį. Jie byloja, kad Anai Frank itin reikalingas draugas, kuriuo ji galėtų pasitikėti, su kuriuo ji galėtų pasidalinti savo viltimis, nerimu, svajonėmis ir baimėmis.

Tryliktojo gimtadienio proga Ana Frank gauna dovaną, kurią ji itin saugos ir brangins daugybę mėnesių – raudonai ir baltai languotą dienoraštį. Iš pradžių jame rašo apie savo praėjusį gimtadienį, mokyklą, draugus. Dienoraštyje ji aprašo savo jausmus ir džiugesį – daugybę smagių paaugliškų dalykų. Bet praėjus beveik mėnesiui po Anos gimtadienio, jos sesuo Margo gauna šaukimą į priverstinio darbo stovyklą Vokietijoje, todėl Anos šeima nebeturi kitokio pasirinkimo... Jie privalo pasislėpti.

Slėptuvė yra įrengiama mansardoje, esančioje virš šeimos tėvo – Otto Franko – biuro Prinsengracht gatvėje, Amsterdame. Įgyvendinti šį rizikingą planą padeda ištikimi tarnautojai, dirbantys Otto Franko biure – ponas Kleimanas, Mipė ir Bepė. Prie slėptuvėje besislapstančios Frankų šeimos prisijungia van Pelsų šeima ir dantistas Pfeiferis. Savo dienoraštyje Ana juos pavadina van Danų šeima ir ponu Albertu Duseliu.

Slapstymosi periodu Ana labai norėtų pabendrauti su žmogumi „iš išorės“, tačiau tomis dienomis, kai naciai siuntė žydus į darbo stovyklas, bandymai užmegzti bet kokį kontaktą su išoriniu pasauliu buvo pavojingi – tiek jai, tiek jos šeimai. Ji pradeda rašyti dienoraštį –laiškų seriją įsivaizduojamai draugei Kitei. Šiuose laiškuose ji perteikia savo mintis, jausmus, aprašo kasdieninio gyvenimo detales... Be to, ji klijuoja į savo dienoraštį jos pasaulį atspindinčius paveiksliukus, kartu juos aprašydama. Savo „draugei“ Kitei Ana pasakoja apie viską: „Ššššš…. Jau aštuonios trisdešimt. Jokio bėgančio vandens, jokio vandens nuleidimo tualete, jokio vaikščiojimo, jokio garso apskritai.”

Prieš pasislepiant, dauguma Anos dienoraščio įrašų buvo apie jos jausmus įvairiems draugams ir bendraklasiams, jos susižavėjimą Peteriu. Ji užrašė ir mintis apie kitus berniukus, dėl jos pametusius galvą. Apsigyvenusi slėptuvėje, Ana pradeda labiau atskleisti savo vidinį pasaulį: jos įrašai pasidaro labiau koncentruoti į slėptuvės gyventojus ir jų gyvenimą slapstantis.

Dauguma jos įrašų kalba apie augančią neapykantą savo motinai ir jos neaprėpiamą meilę tėčiui. Baimė, kad jie bus surasti nacių pastoviai sukasi jos galvoje ir atsispindi jos įrašuose: „Mes esame apsupti tamsos ir pavojaus. Aš paprasčiausiai negaliu įsivaizduoti, kad pasaulis kada nors vėl bus toks pats kaip buvo. Galvoti apie tai, kas bus po karo, yra tarsi statyti oro pilis“.

Įtempta atmosfera palėpėje sukelia dažnus barnius tarp gyventojų. Tai dar labiau apsunkina gyvenimą slėptuvėje. Visa tai taip pat atsispindi Anos dienoraščio įrašuose. Daugumą pasaulio naujienų slėptuvės gyventojai sužino iš radijo, transliuojančio laidas iš Tel Avivo, Londono ir kitų miestų. Vakarais visa Frankų šeima susėda prie imtuvo, įdėmiai klausydamasi naujienų – tiek gerų, tiek blogų.

1943-ųjų metų pabaigoje Ana pasikeičia – iš neatsakingos paauglės ji virsta kritiška ir į savistabą linkusia jauna mergina. Ji ilgisi laisvės ir tikisi vieną dieną būti rašytoja arba žurnaliste. Kartais ji primena Kitei, kokia ši yra laiminga, gyvendama toli ir būdama saugi nuo nacių akių. Kartais Ana jaučiasi kalta, jog miega šiltoje lovoje, kai dauguma jos tėvynainių (įskaitant moteris, vaikus ir senelius) yra kankinami ir lėtai, bet užtikrintai žengia neišvengiamos mirties link. „Mūsų artimi draugai dabar yra žiauriausių monstrų malonėje. Kada gi žydai bus laikomi žmonėmis?“

1944-ųjų metų pavasarį Ana nusprendžia perrašyti savo originalų dienoraštį – taip, kad po karo jį būtų galima išleisti. Tai ją padaryti ją paskatina per radiją išgirstas Olandijos švietimo ministro emigracijoje paraginimas. Jis pareiškė, kad eilinio žmogaus užrašyti išgyvenimai, įvairia forma, ypač dienoraščiai, pasibaigus karui gali būti išleisti. Šis paraginimas paskatina Aną. Ji imasi perrašinėti savo dienoraščio įrašus, vildamasi vieną dieną juos išleisti. Mergina ima skaityti daugybę knygų, biografijų, taip suformuodama savitą rašymo stilių.

Lemtingąją 1944-ųjų rugpjūčio 4 dieną policija sužino apie slėptuvę. Frankai, Van Pelsai ir ponas Pfeiferis buvo suimti. Margo ir Ana yra išsiunčiamos į Bergeno-Belseno koncentracijos stovyklą. 1944-1945 metų žiemą dėl prastų higieninių sąlygų šioje stovykloje išplinta vidurių šiltinė, sukeldama tūkstančių kalinių mirtį, tame tarpe ir Margo bei Anos. Tiksli Anos mirties data nėra žinoma, bet manoma, kad tai buvo 1945 metų vėlyvas vasaris arba ankstyvas kovas, kai iki Anos šešioliktojo gimtadienio buvo likę vos trys mėnesiai.

Anos dienoraštis liko gulėti slėptuvėje – tylus ir patikimas gyvenimo įvykių liudytojas, kol Mipė atsitiktinai jį rado ir paslėpė. Po karo, kai jau buvo žinoma apie Anos mirtį, Mipė perdavė jį Anos tėvui – Otto Frankui, vieninteliam iš šeimos išgyvenusiam koncentracijos stovyklas ir karą.

Brigita Burkauskaitė
2011-07-30
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
Fonds
Tema: Kitos
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2010
Vertėjas (-a): Audra Kaikarienė
Puslapių: 344
Kodas: ISBN 978-9955-38-824-1
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Knygos - internetinis knygynas

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą