Diabeł w literaturze litewskiej i łotewskiej od połowy XIX do połowy XX wieku

Sunku įsivaizduoti, kas iš mūsų literatūrologų ryžtųsi šitokiam, rodos, nesolidžiam tyrinėjimui. O Ewa Stry­czyńska-Hodyl, kolegė iš Lenkijos, daugelį metų gilinosi į baltų mitologijos šaltinius, į lietuvių bei latvių literatūros medžiagą apie šią nelabąją būtybę ir gana „susigyveno“ su ja. Rado daug velnio atvaizdų literatūroje, juos analizavo, tyrė jų reikšmes, rūšiavo estetiniu požiūriu, klasifikavo pagal dviejų kaimyninių literatūrų panašumus bei skirtumus ir darė išvadas, kartais net labai įdomias. Paskelbė išsamią 260 puslapių studiją „Diabeł w literaturze litewskiej i łotewskiej od połowy XIX do połowy XX wieku“ („Velnias lietuvių ir latvių literatūroje nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio“), kurią neseniai išleido Poznanės Adamo Mickiewicziaus universiteto leidykla. Ką gi, Lenkijoje jau nuo XIX a. pabaigos susidomėta velniavos literatūroje tyrinėjimu (I. Matuszewskis), tad naujojo darbo autorė turėjo kuo remtis.

Velnias literatūroje – kas tai: tradicijų tąsa, nežabotas fantazavimas ir ekscentrika, o gal rimtų rimčiausia problematika? Turbūt ir tai, ir tai, ir dar daugiau.

Visų pirma, mums įdomus baltų literatūrų vertinimas iš atokiau – žvilgsnis žmogaus, kuriam nagrinėjami kolektyvinės tautos pasąmonės ar grožinės literatūros vaizdiniai nėra savi, o tik studijavimo objektas. Maloniai nuteikia tyrinėtojos kompetencija (ji humanitarinių mokslų daktarė, lietuvių literatūros dėstytoja) bei jos palankumas tyrinėjamoms (lietuvių, latvių) literatūroms, kurios, kaip darbe pabrėžiama, nėra nei labai senos, nei labai turtingos, bet dėmesio vertos. Jau vien dėl to pagarbaus autorės dėmesio negalime nepasidžiaugti šia mūsų literatūros bičiulės studija. Dar daugiau – stebina rūpestinga, atidi tyrinėjamos medžiagos atranka, sumanus jos grupavimas. O užsimota labai plačiai –­ pasirinktu aspektu apžvelgti lietuvių ir latvių literatūras per ištisą šimtmetį (tiesa, į šį lauką neįtraukiama lyrika). Velnio įvaizdis tikrai įvairus. Autorių bei kūrinių gausybė. Tačiau darbas struktūruotas, tyrimas nuoseklus. Dominuoja aprašomasis, analitinis ir gretinimo metodai, o skaityti lengva, nes tyrinėtoja moka sudominti, medžiagą dėsto gyvai, kiekvieną darbo skyrių baigia išvadomis.

Tyrinėjimas intriguoja. Taigi dabar turėsime ne tik kauniškį Velnių muziejų su lankytojus stebinančia dailininko Antano Žmuidzinavičiaus surinkta kolekcija, bet ir specialų literatūrologijos veikalą apie lietuviško ir latviško velnio įsitvirtinimą grožinėje literatūroje. Galimybė lygiuotis į latvių literatūrą (tegu ir tuo siauroku aspektu) – taip pat įdomus dalykas.

Susipažinkime su kai kuriomis šio tyrinėjimo įžvalgomis bei teiginiais.

Velnias – viena populiariausių lietuvių ir latvių folkloro būtybių. Vardas –­­ velnias (lietuvių), velns (latvių) kalbininkų siejamas su vėle, su mirusiojo dvasia; tai chtoninės sferos atstovas. Senųjų baltų giminių tikėjimai, palikę įspaudus mitologijoje, leidžia atkurti šios būtybės archajiškuosius bruožus. Abiejų tautų folkloriškasis velnias turi nemaža artimų savybių: veikia prie vandens, susijęs su akmenimis, svetimas žmonėms, ypač keisti ir baugūs jo zoomorfiniai pavidalai. Aptardama velnio bruožus, tyrinėtoja džiaugiasi, kad lietuvių folkloras gausus, labiau paskelbtas ir išsamiau ištirtas (ji remiasi Jono Basanavičiaus, Eduardo Volterio, Jono Balio, Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo, Norberto Vėliaus, Nijolės Laurinkienės ir kitų mokslo darbais). Baltų mituose ryšku, kaip ši dievybė buvo veikiama dviejų, ilgainiui gana susipynusių tradicijų – pagoniškosios ir vėlesnės krikščioniškosios. Bet skirtingos dviejų kaimyninių šalių istorijos, kitokios įtakos lėmė tautinio mentaliteto skirtybes, kitokią kultūros plėtrą. Kitoniškumu paženklintas ir velnio paveikslas. Protestantizmas Latvijoje, o katalikybė Lietuvoje nužymėjo savitai, pagal tam tikrą dėsningumą, kuriamus šių dievybių tipus. Latvių velns turi daugiau demoniškumo, grėsmingumo (iš jo akių trykšta liepsna, dantys ilgi), jis milžiniško ūgio ir stiprumo (antai pasakose ir sakmėse iš velnio kelnių ūkininkas pasisiuva penkis maišus, iš jo adatos nukala tris noragus). O lietuviškas velnias – dažniausiai ponaitis vokietukas – mažesnis, kvailokas ir nekeliantis didesnės baimės.

Folkloras vaidino reikšmingą vaidmenį tautinio atgimimo laikotarpio (XIX a. II pusės) ir vėlesnėse, jau XX a., literatūrose, bet raštijos raida buvo veikiama skirtingų įtakų – germaniškosios Latvijoje, slaviškosios Lietuvoje, tad ir realybė su fantastišku pasauliu pinama gerokai kitaip. Velnią vaizduojančiuose kūriniuose tyrinėtoja pastebi nemaža skirtingumų.

Lietuvių kūriniuose net veikėjo velnio vardai įvairesni, išradingesni, naudojamos deminutyvinės formos. Latvių –­ tik velns (be tikrinio vardo).

Pati būtybė charakterizuojama kitaip. Lietuvio vaizduotėje velnias naivokas, nesusigaudantis, žmogui pavyksta jį ir pagąsdinti, ir pergudrauti. Latvių velnias baisus ir anaiptol nėra naivus, jis neduoda progos iš savęs šaipytis, jis neišgąsdinamas.

Latviškajam velniui būdingas ryšys su pinigais, jis turtų saugotojas (lietuvių literatūroje tokio motyvo nėra), be to, jis labiau linkęs bendrauti su moteriškomis būtybėmis, labai ryškus jo antagonizmas su Dievu, su dangaus sfera. Lietuvių literatūra tokiu antagonizmu nepasižymi; yra tik savitas lietuviškas motyvas – velnio kova su Perkūnu (Griausmavaldžiu).

Latvių literatūroje velnias paprastai veikia ne vienas, o su kitomis mitinėmis būtybėmis, jam dažnai talkina burtininkės. Lietuvių autorių kūriniuose jis dažniausiai vienas, protagonistas.

Įdomi tyrinėtojos išvada: lietuviai autoriai, remdamiesi folkloro medžiaga, panaudojo tą būtybę universalesnėms problemoms kelti, latvių daugiau apsiribota kasdienybės realijomis.

Nemaža darbo dalis skirta kitoms išorinėms įtakoms aptarti („Savas ir svetimas velnias“). Velnio ir pragaro vaizdiniai lietuvių ir latvių grožiniuose kūriniuose perimti ne vien iš folkloro, bet ir iš turtingo europinės literatūros patyrimo. Darbe akcentuojami trijų tradicijų atgarsiai: faustiškoji (kitaip sakant, velnio-gundytojo, rafinuoto filosofuojančio blogio), Dantės pragaro gelmių ir antikos mitų įtaka. Čia, atrodo, kūrybiškesni yra latvių literatūros pavyzdžiai. Abiejose literatūrose randama faustiškų, dantiškų motyvų, o Janio Rainio dramoje „Šoku, groju“ – dar ir antikinis Orfėjaus mitas, perkurtas latviškai.

Gan išsamiai šioje studijoje aptariami velnią ir pragarą vaizduojantys, savitos problematikos ir tam tikro originalumo pasiekę XX a. lietuvių literatūros kūriniai – nežinomo autoriaus, pasirašiusio Skruzdėlės slapyvardžiu, 1901 m. periodikoje išspausdintos „Mano pasakėlės“, Stasio Matulaičio „Pragaro gelmės“, Sofijos Čiurlionienės „Kelionė po Lietuvą su pikčiuku“, Igno Šeiniaus kūryba, fragmentas iš Kazio Borutos „Medinių stebuklų“, Juliaus Kaupo „Daktaras Kripštukas pragare“. Velnias čia – pažinimo žadintojas, kelionės palydovas, disputo kolega, o autoriai ne tik pasikliauja vaizduote, bet pasitelkia ir satyrą ar sukuria įspūdingų absurdo, grotesko vaizdų (tyrinėtoja nurodo radusi grotesko tik lietuvių autorių kūriniuose; bene velniavos vaizdavimas ir buvo postūmis šiai meninei naujovei mūsų literatūroje atsirasti?).

Didelis darbo skyrius skirtas K. Borutos poetiniam romanui (čia jis vadinamas apysaka) „Baltaragio malūnas“. Pinčukas, autorės žodžiais, „savyje sutelkia beveik viską, ką galima pasakyti apie lietuvių liaudies velnią“, o K. Borutos veikalu tyrinėtoja pasigėri kaip „nepaprastai originaliu, kurio nesigėdytų jokia literatūra“, esą net galėtume jį pavadinti lietuvių epu.

Interpretuodama „Baltaragio malūną“, autorė ryškina tradicinį mąstymą apie žmogaus egzistenciją pasaulyje, kuriame savo vietą turi ir sacrum, ir profanum. Tradicinis pasaulėvaizdis – tai gyvenimas gamtos ritmu, archajiška cikline metų laiko tvarka, tikėjimu, kad ir antgamtinės jėgos yra visai realios.

Visi veikėjai čia įvesti į mitologinį kontekstą, kur susipynusi pagoniška ir krikščioniškoji tvarka; visi lemtingai susiję su velniu Pinčuku. Įžvalgiai ir įdomiai darbe analizuojamas veikėjų ryšys su chtoniniu ir su dangiškuoju pasauliu, ryškinamas tų dviejų sferų neišsprendžiamas ir amžinas antagonizmas.

K. Borutos velnio ryšys su gyvenimu ir su mirtimi ypač stiprus. Pinčukas susijęs su erotika, vaisingumu, o kartu jis –­ naikinančioji jėga, gramzdinanti visus į chaosą. Kaip teigia tyrinėtoja, K. Boruta ne tik išsaugojo velniui būdingus bruožus, bet kartu suteikė savo veikėjui individualumo, t. y. iki tol baltų literatūroje neaptinkamą charakterį.

Šį skyrių apie „Baltaragio malūną“, kur darbo autorė demonstruoja gerą lietuvių mitologijos bei etniškumo išmanymą ir gražius analitikės sugebėjimus, kiek aptemdo citavimo nesaikingumas (N. Vėliaus darbai cituojami daugiau kaip trisdešimt kartų, A. J. Greimo – šiek tiek mažiau). Turbūt tai galima pateisinti: tyrinėjimas skirtas lenkų skaitytojui, kuriam gal daug kas nežinoma, ir autorė stengiasi visiškai viską paaiškinti. Bet tyrinėjime tas „viskas“ kartais rodo tik persistengimą. Aptariant realų, fantastinį ir simbolinį kūrinio planus, pernelyg kruopštus asmenvardžių ir vietovardžių prasmės šifravimas kartais gerokai perlenkiamas (antai Švendubrė siejama su Druskininkų kraštu, o kalvio parankinis Jurgutis –­ su jaunystėje K. Borutos postuluota kaimo berno idėja...). Tam tikrą abejonę kelia ir tai, kad iš pradžių pristačiusi „Baltaragio malūno“ pirmąją (1945 m.) ir antrąją (1962 m.) redakcijas, autorė apsistoja prie antrosios, realistiškesnės, kur ir velnio paveikslas autoriaus gerokai maskuojamas. O ir chronologiniu požiūriu kūrinys „iškrinta“ iš tyrinėjimui pasirinktos epochos ribų.

Tačiau tai darbo esmės nemenkina.

Svarbiau tai, kad autorės požiūris žaviai šiuolaikiškas: pažinti svetima, mokėti vertinti sava, daryti išvadas, remiantis kuo platesniu kontekstu. Platus literatūrinis laukas, kuriame buvo nagrinėti velnio tematiką bei problematiką reprezentuojantys lietuvių ir latvių kūriniai, leido įvertinti juos anaiptol ne kaip atsitiktinius ar menkaverčius. Priešingai, iškelti jų unikalumą, savitumą, o kartais pasidžiaugti, kad nenusileidžia visuotinai pripažintiems kūriniams, tokiems kaip Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“.

Ewos Stryczyńskos-Hodyl darbas kupinas gero mokslinio azarto, rimto įsigilinimo ir didelio kruopštumo (be visa kita, jai dar teko ir išversti į lenkų kalbą daugelio lietuvių bei latvių grožinių kūrinių citatas!). Darbo įdėta tikrai daug, bet surasta įdomių dalykų, netikėtų sugretinimų, iškelti kai kurie užmiršti autoriai bei kūriniai.

Studija turėtų būti naudinga net trijų tautų literatūrologams ir pasitarnauti bendriems interesams, galbūt paskatinti daugiau panašių tyrinėjimų. Na, ir kas galėtų sakyti, kad velnią literatūroje tyrinėti – nesolidu?