Devyniolika minučių

Viena iš priežasčių, kodėl mane sudomino Jodi Picoult parašyta knyga „Devyniolika minučių“ yra ta, kad mane visuomet domino mokyklos chuliganizmo ir smurto temos. Vos tik perskaičiau knygos anotaciją, atsiminiau vienos tolimos giminaitės iš Jungtinių Valstijų pasakojimą, nuo kurio ir norėčiau pradėti savo recenziją.

San Džokino miestelis, Kalifornijos valstija, 1989-ųjų sausio 17-oji diena. Mano draugė buvo pakeliui į savo tėvų namus, kartu su savo dviejų metukų sūnumi. Ji sakė negalėjusi patikėti tuo, ką išgirdo per vietinę radiją. Atvykusi pas savo tėvus, ji greitai paprašė įjungti televizorių ir dabar jau negalėjo patikėti tuo, ką matė. Per nacionalinio kanalo žinias rodė Patriką Purdį, paauglį, siautėjantį Klivlendo pagrindinėje mokykloje, kur jis, būdamas eiliniu mokiniu, nužudė penkis Kambodžijos ir vieną Vietnamo imigrantų vaikus. Taip pat jis sužeidė 29 kitus mokinius ir vieną mokytoją. Galiausiai nukreipė ginklą į save ir nusižudė pats.

Mano draugė pasakojo, ką ji tuomet galvojo: „Niekada nebuvau mačiusi nei vieno iš tų mirusių ar sužeistų vaikų, nepažinojau ir jų šeimų, tačiau tas momentas buvo lemtingas man. Supratau, kad man, kaip vaiko motinai, reikės savo sūnų apsaugoti, kaip kad turėjo būti apsaugoti tie kiti vaikai, kurie dabar mirę. Ar mano vaikas bus saugus mokykloje? Niekas nežino.“

Prieš gerą pusmetį girdėjau kitą panašų įvykį. Fobina Princė, būdama simpatiška penkiolimete mergina buvo stipriai įbauginta ir pažeminta iki tokios ribos, kad savo mokykloje jos niekas neapkentė. Fobina netrukus pasikorė norėdama pabėgti nuo patyčių, tokių pravardžių kaip „nevala“ (angl. „stupid slut“) ar „kekšė“ (angl. „kekšė“). Ji dažnai būdavo užpuolama prie mokyklos tualetų, jai buvo grąsinama SMS žinutėmis, iš jos tyčiadavosi kitos paauglės merginos, daugiausia iš pavydo, kad Fobina buvo labai graži. Dieną prieš savižudybę jos bendraamžiai klausė: „Kodėl tau nenusižudžius?“ 2010-ųjų sausio 15 dieną ji tą ir padarė. Devyni kiti moksleiviai apkaltinti prisidėję prie jos nusižudymo, jų gyvenimas pasikeitė akimirksniu.

Tačiau ar ko nors mūsų vaikai pasimokė iš šių kraupių įvykių? Ar mes patys jau žinome, kaip sustabdyti plintantį chuliganizmą mokyklose? Ar mokame apsaugoti savo vaikus nuo kitų siautėjančių vaikų? Atlikdama tyrimą knygai „Devyniolika minučių“ knygos autorė Jodi Picoult sako: „Du faktai mane nustebino labiausiai: daugumai patyčių aukų yra labai plonytė riba tarp savižudžio ir žmogžudžio. Jie eina į mokyklą planuodami nužudyti save, bet prieš tai nužudydami kitus. Psichologiškai tai sunkiai paaiškinamas reiškinys.“

Pasitelkdama prisiminimus ir esamąjį laiką, knygos autorė Jodi Picoult pasakoja apie dvi šeimas: viena susideda iš sėkmingos, profesionalios, bet vienišos moters ir dukters, kuri neturėjo pamatyti pasaulio, nes minėtai moteriai buvo siūloma daryti abortą, bet ši atsisakė. Aleks Kormjer pati užaugino Džouzę, nes jos „mylimasis“ ją paliko. Kita šeima susideda iš keturių žmonių. Abi šeimos kenčia taip, kaip nesitikėjo kentėti.

Pati knygos autorė taikliai apibūdina savo knygą, pavadindama ją tipine moraline dilema: ar būsi savimi, bet rizikuosi būti atstumas, ar dėsies tuo, kuo nesi ir tikėsies, kad niekas nesupras, jog apsimetinėji? Kaip prisitaikyti prie aplinkos, tačiau tuo pačiu žingsniuoti į priekį? Paauglystės metu tvyranti atmosfera tokia sudėtinga, kad tai tampa sunkiausia užduotimi iš visų. Kita vertus, ši klampynė niekada nesibaigia: koledžas, savarankiško gyvenimo pradžia, vidurinis amžius - visą laiką reikia orientuotis darbo grupėse, socialinėse organizacijose ir bendruomenėse kovojant su ta pačią prisitaikymo prie aplinkos problema.

Jodi Picoult meistriškai priverčia skaitytojus įsijausti į savo sukurtis personažus. Visi žinome, ką reiškia būti „išskirtiniu“, taigi Picoult aprašo priekabiavimą ir įžeidinėjimus, kuriuos priverstas išgyventi vienas personažų Piteris. Skaitytojas gali įsivaizduoti save jo arba jo tėvų vietoje.

Visi tėvai patiria beribį norą, kad jų vaikai ateityje pasieks didžių dalykų, bet galiausiai nusivilia, kai jų vaikai pasielgia netinkamai, nesugeba išspręsti tam tikrų uždavinių arba atskleidžia tokius bruožus, kuriais tėvai net bjaurisi. Kai kurie tėvai patiria daug daugiau nei liūdesį - sielvartą, kai jų vaikai pakliūna į sudėtingas, netipines situacijas. Galiausiai knygos autorė iškelia du puikius klausimus, kuriuos kai kuriais savo gyvenimo momentais užduoda kiekvieni tėvai: „Ar nustosi mylėti savo vaiką vien dėl to, kad jis padarė kažką baisaus? Ir jei ne, ar imsi savęs dėl to neapkęsti?“.

Kai kurios knygos vietos nuspėjamos, kai kurios neįtikimos. Tačiau kaip kompensacijai, Jodi Picoult pateikia ir keletą nenuspėjamų manevrų, o taip pat sukuria nuostabius personažus, kurie galbūt (tikriausiai) kažkiek panašūs į jūsų ar jūsų kaimynus vaikus (tik to nepastebite, nes išoriškai to neįmanoma pastebėti). Svarbiausia Jodi Picoult išvada yra: „vaikai, kurie griebasi smurto visai nesiskiria nuo tų, kuriuos auginate savo namuose, tereikai visai nedaug, kad ir jie taptų tokiais baisais, kokie neįsivaizdavote, kad gali tapti.“

Siužeto herojai neskirstomi į teigiamus ar neigiamus, gerus ar blogus. Vietoj to keliama daugybė sudėtingų klausimų ir pateikiami keli atsakymai, keliantys dar naujų klausimų. Čia ir yra kūrinio pagrindinė stiprybė. Jodi Picoult kažkokiu stebuklingu būdu sugeba viską pateikti taip, kad skaitytojai patys susidarytų tvirtą ir aiškią nuomonę vienu ar kitu klausimu.

Jeigu jums patinka grožinė literatūra, nagrinėjanti socialines problemas, tokias kaip smurtas mokykloje, tuomet jūs privalote perskaityti „Devyniolika minučių“. Mano vertinimas: keturi su puse iš penkių balų.