Demokratija šiandien

Straipsnių ir esė rinkinio sudarytojas A. Sverdiolas teigia, kad į jį įtraukti filosofo tekstai „buvo rašyti įvairiomis progomis ir skirti labai įvairioms auditorijoms“ – tai labai jaučiama pradėjus skaityti. Kai kurie jų – akivaizdžiai paprastesni, o kai kurie labai specializuoti, todėl jiems suprasti reikia išsamesnių filosofinių žinių. Filosofijos specialistai galėtų net papriekaištauti: tokio nevienodo lygio straipsniai galėtų sudaryti atskiras knygas, o ne būti „suplakti“ į vieną. Matyt, tai buvo padaryta siekiant aprėpti filosofijos profesoriaus mąstymo sistemą, pateikti visą spektrą jo svarstomų problemų. O šios vienaip ar kitaip susijusios su demokratija, ir tai dėsninga: rodos, niekas geriau negalėtų išmanyti šios keblios ir opios srities už išeivijos intelektualą, didesnę gyvenimo dalį praleidusį šalyje, kurią bent jau teoriškai laikome ilgamečiu demokratijos plėtojimo pavyzdžiu. Tiesą sakant, tokios knygos, kaip ši, labai praverstų visiems, vadinantiems save intelektualais: paradoksalu, kad Lietuvoje apie demokratiją autoritetingai samprotauja praktiškai visi, pradedant kiemsargiu ir baigiant ką tik į politologijos fakultetą įstojusiu studentu. A. Mickūnui išeivio patirtis padeda plačiai ir racionaliai pažvelgti į Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo dėsningumus iš filosofo pozicijos, remiantis tokių autoritetų, kaip M. Gandhi, I. Kantas, senovės graikų autoriai (kuriuos A. Mickūnas labai mėgsta) ar P. Sloterdijkas, mintimis.

Pagrindinis visų straipsnių motyvas yra susijęs su viešąja erdve, kurią slopina vadinamoji galios siekiamybė. Dar F. Nietzsche pastebėjo, jog „žinojimas yra galia“, ir postmodernizmo tradicija siekia parodyti, kaip ši galia bando reguliuoti ir kontroliuoti viešą gyvenimą. Filosofo pozicija šiuo klausimu drąsi, jo mintys padaro nemenką įspūdį: nors jis daugiausia remiasi kritika, bet išsako ir savo idėjas, jaučiama, kad „pridėjo savo ranką“ plėtodamas mintis, kurios specialistui gali pasirodyti ne itin novatoriškos. Viena įdomiausių minčių – apie žaidybinę demokratijos prigimtį: „Žinai, kad visos taisyklės yra sukurtos ir kad jos praeis, bet tai reiškia, kad taisyklės galioja tol, kol jas palaikome, o kitokių nėra (...) viskas pasidaro lengvas žaidimas. Lengvas, bet kartu maksimaliai atsakingas ir rimtas, tragiškas“ (p. 12). Autoriui pasiseka išvengti populistinės retorikos, parodant šio žaidimo dėsningumus, kur vertybės tėra tik visuotinio susitarimo dalis, o ne duotybė, ir moralė, priešingai nei kalbama, nėra esminė politikai.